"Klubo 13 ir Ko žinios", Nr.4/38:
      Konferencija „Mes tokie patys žmonės...“(skaityti...)
      „Klubo žinių“ informacija (skaityti...)
      Strūnos pensionate statybos ir remontai – įprastas reiškinys (skaityti...)
      Į Dubliną – kalbėtis apie pacientų saugą (skaityti...)
      Liga jau nebėra mano gyvenimo esmė (skaityti...)

"Klubo 13 ir Ko žinios", Nr.3/37:
      Ateitis – "satelitai" (skaityti...)
      Pensionate lankiausi pirmą kartą… (skaityti...)
      Aplankytas dar vienas pensionatas – Prūdiškės (skaityti...)
      Jie tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti (skaityti...)
      Estijos patirtis ir patirtis Estijoje (skaityti...)

"Klubo 13 ir Ko žinios", Nr.2/36:
      Priverstinė hospitalizacija (skaityti...)
      Neįgaliųjų lytinio gyvenimo problemos (skaityti...)
      Skirtinga patirtis (skaityti...)
      Ratifikuokite JT Neįgaliųjų teisių konvenciją tik tuomet, jei drauge bus panaikinti visi psichikos sveikatos įstatymai (skaityti...)

"Klubo 13 ir Ko žinios", Nr.1/35:
      Pacientai renkasi Šaukėnus (skaityti...)
      Buvome įvertinti kaip patyrę ekspertai (skaityti...)
      Artima namams aplinka (skaityti...)
      Priverstinis ambulatorinis gydymas JAV (skaityti...)

      Atviras laiškas >>>

Zina Samsanavičiūtė, Monika Nemanytė, Nijolė Ramankevičienė, Raimondas Petravičius, Edmundas Mažonas

        Vakarų šalyse psichikos pacientai aktyviai dalyvauja įvairiose psichikos sveikatos priežiūros srityse: patys teikia sveikatos paslaugas, dalyvauja rengiant teisės aktus, mokant psichikos sveikatos specialistus, vertinant paslaugų kokybę, ginant pacientų teises ir kt. Tokia veikla pradėta ir Lietuvoje.
        Nuo 2003 m. Klubas "13 ir Ko" pradėjo vykdyti projektą socialinių paslaugų srityje "Psichikos pacientų teisių gynimas". Projekto vykdymui gavome finansavimą iš Invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos vyriausybės, Atviros Lietuvos fondo ir Londono paramos fondo "Hamlet Trust".
         Klubo "13 ir Ko" nariai pradėjo aktyviai veikti šiomis kryptimis:

• supažindina pacientus ir jų artimuosius su svarbiausiais pacientų teises ginančiais įstatymais;
• konsultuoja pacientus ir jų artimuosius;
• reaguoja į šališką informaciją žiniasklaidoje apie psichikos sutrikimus patyrusius asmenis;
• turi galimybę dalyvauti RVPL gydymo tarybos posėdžiuose;
• turi galimybę įtakoti įstatymų pakeitimus.

        2004 m. birželio mėnesį pradėtas Lietuvoje precedento neturintis pacientų teisių pažeidimų psichiatrijos ligoninėse ir pensionatuose tyrimas, kurį atlieka patys pacientai. Tyrimą inicijavo Pacientų teisių gynimo grupė, veikianti dvejus metus prie Klubo "13 ir K°". Tikimasi, kad tyrimas padės atskleisti realią psichiatrijos įstaigose besigydančių ligonių padėtį bei užkirsti kelią jų teisių pažeidimams.
        Apie pacientų teisių gynimo grupės apklausą buvo paruošta informacija spaudai, pateikta agentūroms BNS, ELTA, interneto svetainėje DELFI; rašė spauda ("Respublika", "Lietuvos sveikata", "Bičiulystė", "Psichiatrijos žinios" ir kt.). Šią žinią skeptiškai priėmė ir komentavo kai kurie psichiatrai, bet manome, kad tai normali reakcija į viską, kas nauja. Taip kažkada buvo vertinamas ir pats Klubo įsikūrimas.
         Psichiatrijos institucijose įprasta anketuoti pacientus, klausti jų nuomonės norint išsiaiškinti esamą padėtį, egzistuojančias problemas, vykdant auditą. Kai kurias anketas sudaro pačios įstaigos. Jų pagrindu pacientus apklausia patys medicinos darbuotojai. Mes rinkomės kitą kelią - patys sudarėme anketas ir patys bendravome su pacientais. Jau pirminis anketavimas parodė, jog psichikos neįgalieji atviresni su mumis nei su administracijos atstovais. Mes prisistatydavome esantys tokie pat pacientai, kurie taip pat gydėsi ligoninėje, tačiau šiuo metu jaučiasi geriau ir yra labiau pasveikę. Galime paliudyti, kad nuo pat pradžių užsimegzdavo geri ir šilti tarpusavio santykiai, pacientai būdavo atviri ir pasitikintys, nelikdavo barjerų.
         Anketas parengė profesionali teisininkė, psichikos paslaugų vartotoja, projekto koordinatorė Zina Samsanavičiūtė. Anketų klausimai paruošti pagal pacientų teises įtvirtinusius įstatymus: Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymą (1995), Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą (1994) bei kitus teisinius aktus. Pagal LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymą pacientas turi būti informuotas apie savo teises psichiatrijos įstaigoje ir hospitalizavimo tikslus. Psichikos sutrikimus turintys asmenys turi teisę į priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą. Pacientų psichikos sveikatos priežiūros sąlygos turi būti ne blogesnės už tas, kuriose gydomi ir slaugomi kitomis ligomis sergantys ligoniai. Tik atskirais, įstatymų numatytais atvejais, pacientų teisės gali būti apribotos. Mūsų uždavinys buvo ne tik fiksuoti pažeidimus, bet ir kuo tiksliau išsiaiškinti pacientų poreikius, kuo plačiau supažindinti juos su jų teisėmis ir ginti jų interesus.
        Pirmasis mūsų žingsnis buvo taip vadinama preliminari apklausa, vykusi pačiame Klube "13 ir K°" - anketavome 31 klubo narį - buvusius pacientus. Pastebėjome kai kurių anketos netobulumų, įvedėme papildomų klausimų bei patikslinimų.
        Mes anketavome Klaipėdos, Šiaulių, Rokiškio, Šaukėnų psichiatrijos ligoninių pacientus, tačiau nuosekliausias išplėstinis anketavimas vyko RVPL - Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Prieš tai tarėmės su ligoninės administracija ir jai davus leidimą, suderinome apklausos grafiką. Klubo "13 ir K° "pacientų teisių gynimo grupės atstovai kelias savaites po 2-4 asmenis (iš viso 4) ateidavo į skyrius. Klubo nariai apklausą atliko nuo liepos 19 d. iki rugpjūčio 9 d. Apklausėme 200 pacientų, besigydančių 11-oje skyrių (nuo I-ojo iki X-ojo ir universitetinį) ir sudarėme anketų suvestines - kiekvieno skyriaus atskirai ir bendras. Kadangi mūsų klubas yra pakviestas dalyvauti gydymo tarybos posėdžiuose, esame pasiruošę išsakyti kiekvieno skyriaus pacientų pastabas, pasiūlymus ir nusiskundimus. Tai atskiri pastebėjimai, kurie galėtų būti rekomendacijomis gerinant pacientų gyvenimo sąlygas ir vengiant jų teisių pažeidinėjimo ligoninėje.
        Skyrių vedėjai bei administracija mus priėmė geranoriškai, tarpininkavo - sukvietė ligonius, skyrė patalpas anketavimui, vaišino kava. Vieninteliame VI-ajame skyriuje anketavime dalyvavo skyriaus vedėja, ji paaiškindavo anketos klausimus kai kuriems pacientams, nes ne visi buvo pajėgūs išsyk juos suprasti.
        Prieš pradėdami apklausą prisistatydavome, trumpai supažindindavome su anketa ir jos tikslais, pabrėždavome, kad anketos konfidencialios ir atsakyti į jas galima anonimiškai, neskelbiant pavardės. Užduodami klausimus pagarbiai bendraudavome su respondentais, stengėmės nedaryti įtakos jų atsakymams ir nereiškėme savo nuomonės. Buvo atvejų, kai pacientai nesuprasdavo, tuomet bandėme perklausti naudodami kitą formuluotę, kuri nekeisdavo klausimo esmės. Mums buvo svarbi kiekviena mintis, todėl stengėmės užfiksuoti tikslius respondentų atsakymus. Anketoje įvedėme punktus: "Nežinau" ir "Neatsakė". Neatsakydavo tie, kurie pavargdavo ar blogai jautėsi.
         Šį darbą stengėmės atlikti kuo dėmesingiau ir atidžiau, raginome pacientus būti aktyviais, rodėme susidomėjimą, skatinome atskleisti kuo daugiau informacijos ir pabrėžti tai, ko galbūt neįtraukėme į anketą. Prieš pradėdami darbą mes susipažinome su aktyvaus klausymosi įgūdžiais ir jais vadovavomės - palaikėme ir skatinome pokalbį, leidome mintis pasakyti iki galo, kai reikdavo - paskatindavome tęsti pokalbį ar pasitikslindavome. Darydami išvadas ir jas fiksuodami raštu mes stengdavomės išsiaiškinti ir, prireikus, skatindavome pašnekovus pateikti konkretesnę nuomonę.

        Rezultatų suvestinė - pacientų teisių tyrimo apžvalga
         Iš viso apklausėme 200 pacientų, 38 % iš tuo metu RVPL besigydžiusių 543 pacientų. Iš viso apklausti 104 vyrai ir 78 moterys. 18 asmenų nenurodė lyties ir tai pripažįstame kaip savo neapsižiūrėjimą, kadangi pildydami anketas, kai asmuo neskelbė savo pavardės, tokios grafos nebuvome įvedę. Fiksavome šiuos statistinius duomenis: respondentų amžių, kiek metų jie serga psichikos liga ir kiek kartų gydėsi ligoninėje.
         Jau galime daryti išvadas, kad pacientų teisių būklė šioje ligoninėje yra ne tik patenkinama, bet ir nebloga, tačiau žodžio "nepriekaištinga" dar nevartotumėme.

        Gydytis savanoriškai atvyko 133 arba 66%.
        Galėjo pasirinkti :
         1) psichiatrą 60 pacientų arba 30%.
         2) gydymo būdą (stacionare arba ambulatoriškai) 87 arba 43%.
         3) ligoninę 76 arba 38%.
         Apie tokias tris savo teises žinojo: 89 pacientai arba 44%. Nežinojo - 111 arba 56%.
         41 arba 20% pacientų, patalpintų į ligoninę kitų iniciatyva (artimųjų, giminių, policijos), pripažino, kad tuo metu galėjo padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei ar turtui. 9 pacientai arba 5% atsakė galėję pakenkti aplinkinių sveikatai, gyvybei bei turtui.
        10 pacientų arba 5% buvo hospitalizuoti priverstinai ir dėl jų gydymo tęsimo buvo priimtas teisėjo nutarimas. Į šį klausimą neatsakė 75 arba 37%, nežinojo 28 arba 14%.
        Pacientus ypač žeidžia, kai gydytojai su jais nepakankamai arba atmestinai bendrauja, neskiria jiems laiko, ko nors nepaaiškina jiems suprantama forma. Į klausimą, ar gydantis gydytojas suprantamai informavo apie sveikatos būklę, ligos diagnozę, gydymo būdus, teigiamai atsakė 135 arba 68% pacientų, 65 arba 32% neigiamai.
        Taip pat klausėme, ar pacientai galėjo su gydytoju pasitarti dėl skiriamų vaistų, ar buvo pasiūlytos kelios vaistų rūšys, iš kurių jie galėjo rinktis. Teigiamai atsakė 107 arba 54%, neigiamai 91 arba 45%.
        Kai kurie ligoniai skundėsi dėl per didelio skaičiaus ligonių palatose. Kad palatos perpildytos ir tai trikdo jų ramybę - "taip" atsakė 48 arba 24% visų apklaustųjų.
        23 arba 11% ligonių buvo nepatenkinti dėl sudarytų sąlygų būtiniems daiktams ir asmens higienos priemonėms laikyti.
        183 arba 92% pacientų turi galimybę reguliariai susitikti su lankytojais be pašalinių asmenų. Tik 15, t.y.7% atsakė neigiamai.
        126 pacientai arba 63% atsakė, kad buvo supažindinti su vidaus tvarkos taisyklėmis, 61 arba 31% atsakė, kad nebuvo supažindinti. Mes manome, kad šie procentai neobjektyvūs, nes atvykę į ligoninę pacientai būna sunkios būklės ir galbūt neprisimena už ką pasirašo. O juk vidaus tvarkos taisykles lankstinukų forma arba iškabintas galima rasti kiekviename skyriuje.
         Dar domėjomės, ar informacija apie pacientų psichikos sveikatos būklę, ligos diagnozę buvo suteikta kitiems asmenims be jų sutikimo. Tik 12 asmenų arba 6% atsakė, kad buvo pažeistas jų konfidencialumas. Iš jų 6 skundėsi, kad informaciją suteikė gydantis gydytojas, 2 - kad slaugytoja ir 4 kaltino kitą personalą. Kelios moterys pabrėžė nenorinčios, kad apie jų sveikatos būklę viską žinotų sutuoktinis.
         Mums buvo itin svarbu išsiaiškinti, ar gydydamiesi ligoninėje pacientai nebūna skriaudžiami. 11 arba 6% atsakė, kad yra patyrę fizinį smurtą iš aptarnaujančio personalo pusės. Apibrėždami vietą, kur nukentėjo, dažniausiai jie mini skyriaus patalpas. Pacientai dar dažniau nukenčia vienas nuo kito, tad personalas atidžiau turėtų stebėti, kad tarp jų nevyktų peštynės. Smurtą iš kitų pacientų patyrė 19, t.y. 9 % apklaustųjų.
         Paaiškėjo, kad pacientai per mažai informuoti apie savo teises pasirinkti psichiatrą, ligoninę, gydymo būdus. Šiuo klausimu užfiksavome didžiausią tokių teisių nežinančiųjų procentą - 56% arba 111 asmenų. Nustatyta, kad daugelis nebandė susipažinti su savo sveikatos dokumentais ir jų išrašais, nėra iš viso girdėję apie turtinį žalos atlyginimą dėl netinkamo gydymo ar neteisėto medicinos paslapties atskleidimo.
         Tarp dažniausiai pasitaikančių pastabų buvo pageidaujama ilgesnių ir dažnesnių pasivaikščiojimai lauke. Kiti norėtų kokybiškesnio maisto, patogesnių lovų, galimybės būti ilgiau užimtumo kambariuose ir drauge su užimtumo terapeutu, sąlygų sportuoti. Daugelis pageidavo didesnių ir užrakinamų spintelių, spintų drabužiams. Vieni išreiškė pageidavimą skirstyti pacientus į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų palatas - taip būtų išvengta reketavimo, priekabiavimo, pinigų kaulinimo bei smurtavimo. Keletas skundėsi sanitarų darbo etika - ekstremaliomis sąlygomis, kaip jie sakė, personalas kelia balsą ir vartoja keiksmažodžius. Kai kurie skundėsi dėl higienos sąlygų - apverktinos būklės tualetais, problemų naudotis dušu.
         Visi skyriai mums atvėrė duris, demonstravo toleranciją, domėjosi galutiniais rezultatais. Nors ir radom kai kurių trūkumų, norime padėkoti medikams, kurie esant ne visai tinkamiems įstatymams, materialiniams nepritekliams, daro viską, kad psichikos ligonis jaustų savo vertę ir naudotųsi savo teisėmis. Likome sužavėti universitetiniu skyriumi, kur sąlygos artimiausios namų aplinkai ir netgi sanatorijai. Šiame skyriuje tyrimo metu buvo pastebėta, kad kai kuriose palatose trūksta rakinamų spintų pacientų rūbams susidėti. Vyr. slaugos administratorė neatmetė galimybės, kad šis mūsų pastebėjimas padės skyriui gauti tokias spintas.
        Pabaigai norėtume pridurti, jog pasisakome, kad pacientai turi turėti ne tik teises, bet privalo laikytis ir pareigų. Neretai keliame per didelius reikalavimus kitiems, nepripažindami savų pareigų. Pagrindinė paciento pareiga - rūpintis savo sveikata, dalintis atsakomybe dėl jos su gydytoju, vartoti paskirtus vaistus, labai svarbu atsisakyti alkoholio vartojant stipriai veikiančius vaistus. Išeidamas už ligoninės teritorijos ribų pacientas privalo gauti personalo leidimą. Su šiomis ir kitomis taisyklėmis galima susipažinti ligoninės atmintinėse.
         Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF) priėmė deklaraciją, kuri skelbia: "Neįgalus asmuo yra žmogaus teisių ir pareigų subjektas". Pareigos yra atsakomybė už savo veiksmus. Be abejo, atsakyti už savo veiksmus gali ne kiekvienas psichikos pacientas, čia jau atskiras klausimas. Todėl mes reikalaujame paisyti mūsų teisių, kad galėtume vykdyti savo pareigas.

GRĮŽTI

Kreipimasis į Lietuvos psichiatrų asociacijos narius

2004 11 20 įvyko ataskaitinis rinkiminis Lietuvos psichiatrų asociacijos (LPA) suvažiavimas. Jame psichiatrė N.Goštautaitė Midttun pristatė savo projektą, kurį parengė LPA kartu su Klubu "13 ir Ko". Zina Klubo narių vardu perskaitė Kreipimąsi į LPA narius, tačiau Kreipimasis didesnio atgarsio nesusilaukė.

         2002 m. "Klubo 13 ir Ko žinių" rudeniniame numeryje, straipsnyje apie Pasaulinės psichikos dienos minėjimą buvo rašoma: "Šiuo metu Lietuva, anot profesoriaus (A.Dembinsko), beveik neatsilikdama nuo Vakarų, turi galimybę tik vaistams pasirodžius juos taikyti ligoniams, ir, kaip sakė profesorius, turbūt nė viena medicinos šaka tiek nepasistūmėjo, kaip psichiatrija."Galime tik pasidžiaugti, kad iš Vakarų mus pasiekia ne tik medikamentinis gydymas, bet ir novatoriškos idėjos: į Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydymo tarybos posėdžius bus kviečiami dalyvauti ir klubo "13 ir Ko" (Respublikinė psichikos sutrikimus patyrusių asmenų ir jų draugų organizacija) nariai, svarstant bendruosius šios ligoninės pacientų poreikius. Mes, klubo "13 ir Ko" nariai, šiais metais sudarėme klausimyną ir apklausėme beveik pusę vasarą čia besigydžiusių pacientų, prisistatydami kaip tokie patys ligoniai, tik šiuo metu negulintys stacionare ir labiau pasveikę. Tai skatino apklausiamųjų atvirumą. Stengėmės sužinoti, ko pacientai pasigenda, ar laikomasi jų teisių, ar jie apskritai žino apie jas. Nors padėtis RVPL tikrai nebloga, bet daug kas dar tobulintina. Apklausos rezultatai buvo pateikti ligoninės vadovybei, ir toks liberalus, neturintis atitikmens pacientų nuomonės paisymas ir atsižvelgimas - puikus vartotojų ir personalo bei administracijos bendradarbiavimo pavyzdys. Niekas už pacientą geriau nežino jo poreikių ir niekas taip atvirai šito neišgirs, kaip tą patį patyręs buvęs pacientas. Tai - efektyvus informacijos gavimas, kryptis, kuria reikėtų eiti, įgyvendinant pacientų poreikius, teises bei užtikrinant pagarbų elgesį su jais. Remdamiesi šia pavykusia abipuse iniciatyva, siūlome LPA apsvarstyti galimybę tokį pacientų ir profesionalų bendradarbiavimo modelį plačiau taikyti psichiatrijos gydymo įstaigose, skatinti, kad pacientų organizacijos įsitrauktų į problemų nagrinėjimą ir įvertinimą, stengiantis pasiekti geresnių buitinių, teisinių ir bendražmogiškųjų sąlygų, ir bendradarbiavimo, tam kad valstybė ir vyriausybė atkreiptų dėmesį į psichiatrijos problemas: nepakankamą finansavimą, dėl to - neretai prastą stacionarų buitinę aplinką, menkai pasirengusį, stokojantį specialiųjų įgūdžių jaunesnįjį personalą ir iš to kylančias bendravimo su pacientais problemas, neretai - ir tam tikrų medikamentų bei gydymo įrangos stygių.
         Plačiai taikydami pacientų ir profesionalų bendradarbiavimo modelį, būtume novatoriai ne tik psichiatrijoje, bet ir apskritai Lietuvos medicinoje. Tuomet galėtume pagrįstai didžiuotis, kad turime demokratiškiausią psichiatrijos sistemą, vertinant ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Jei klubo "13 ir Ko" iniciatyva taptų viena iš bendrųjų Lietuvos psichiatrijos normų - tai būtų drąsus, sveikintinas ir garbingas problemų sprendimo pavyzdys.

Klubo "13 ir Ko" nariai

GRĮŽTI

Psichikos pacientai ėmėsi tirti teisių pažeidimus psichiatrijos įstaigose

2004 m. birželio 8 d.

        Šį mėnesį pradėtas Lietuvoje precedento neturintis pacientų teisių pažeidimų psichiatrijos ligoninėse ir pensionatuose tyrimas, kurį atlieka patys pacientai. Tyrimą inicijavo Pacientų teisių gynimo grupė, veikianti prie psichikos sutrikimus patyrusius asmenis ir jų artimuosius vienijančios nevyriausybinės organizacijos - Klubo "13 ir Ko". Tikimasi, kad tyrimas padės atskleisti realią psichiatrijos įstaigose besigydančių ligonių padėtį bei užkirsti kelią jų teisių pažeidimams.
        Pacientų teisių gynimo grupės vadovė, Klubo narė ir psichikos paslaugų vartotoja Zina S. papasakojo, kad mintis ištirti ir įvertinti pacientų, besigydančių ligoninėse ir globos namuose, teisių būklę kilo prieš trejus metus, kartu su pacientų teisių gynimo grupės įkūrimo idėja. "Pastaruoju metu apie žmogaus teises kalbama nuolatos, tapo populiaru jas ginti net ir Europos žmogaus teisių teisme. Psichikos pacientų teisės, kaip ir visos žmogaus teisės, taip pat turi būti ginamos", sako grupės vadovė. Anot p. Zinos, psichikos pacientų teisės yra aiškiai apibrėžtos Lietuvos Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, kuris įsigaliojo dar 1996 metais. "Tačiau iki šiol nėra žinoma apie kokį nors teisminio tokių teisių pažeidimo nagrinėjimo atvejį Lietuvoje. Todėl šis tyrimas padės išsiaiškinti, ar iš tiesų psichiatrijos institucijose nėra pažeidžiamos psichikos pacientų teisės", teigia grupės vadovė.
        Vakarų šalyse psichikos pacientai aktyviai dalyvauja įvairiose psichikos sveikatos priežiūros srityse: patys teikia sveikatos paslaugas, dalyvauja rengiant teisės aktus, psichikos sveikatos specialistus, vertinant psichikos sveikatos paslaugų kokybę, ginant pacientų teises ir kt.
        Anot pacientų teisių gynimo grupės vadovės, per pusantrų grupės gyvavimo metų laikotarpį, kreipėsi keliolika pacientų arba jų artimųjų dėl įvairių ligoninėse ar globos institucijose patirtų teisių pažeidimų atvejų. "Bėda ta, kad pacientai labai dažnai net nežino apie savo teises ir jas ginantį įstatymą, ką jau kalbėti apie pažeidimų paviešinimą bei pagalbos paiešką", sako gyd. Danguolė Survilaitė, Klubo "13 ir Ko" vadovė bei grupės įkūrimo iniciatorė.
        Tyrimo metu užduodami klausimai apie įstatyme apibrėžtas pacientų teises į savanorišką hospitalizaciją, informaciją apie sveikatos būklę, teisę pasirinkti gydytoją ir gydymo būdą, teisę atlikti religines apeigas, naudotis ryšio priemonėmis, teisę į privatumą, gyvenimo ir gydymo sąlygas ir pan. Tyrimo grupė paruošė anketas, į kurias atsakyti galima ir anonimiškai. Šiuo metu anketas užpildė jau apie 50 pacientų.
        Pacientų tyrimas prasidėjo šių metų birželio mėnesį ir tęsis iki metų pabaigos. "Gruodžio mėnesį suvesime rezultatus ir matysime, kaip veikia įstatymas, ar pažeidimai yra ir kokie iš jų pasitaiko dažniausiai", sako p.Zina. Pasak jos, tuomet ir bus galima kalbėti apie realią ligonių, besigydančių psichiatrijos įstaigose, padėtį. Jeigu sutiks visų psichiatrijos įstaigų vadovybė, tyrimą planuojama atlikti visose psichiatrijos ligoninių ir pensionatuose.
        Iš viso šiuo metu 11 ligoninių ir 21 globos namuose gydoma apie 7.000 asmenų. Lietuvoje yra 162 tūkst. psichikos pacientų, t.y. ~6 proc. visų gyventojų.
        Klubo vadovė kviečia visus, susidūrusius su pažeidimais, kreiptis į pacientų teisių tyrimo grupę arba į Klubą telefonu (8~5) 267 06 13 arba el. paštu club13andco@centras.lt.
        Kreiptis galima ir anonimiškai.
        Apie pacientų teisių gynimo grupę:
        Psichikos pacientų teisių gynimo grupė įsikūrė 2002 m. rudenį prie Respublikinės nevyriausybinės organizacijos Klubas "13 ir Ko". Pagrindiniai grupės nagrinėjami klausimai:

• guldymas prievarta (ar atsisakymas guldyti) į ligoninę;
  
• pacientų teisių apribojimai ir pažeidimai psichiatrijos ligoninėse bei pensionatuose;
  
• gyvenimo sąlygos pensionatuose ir globos namuose;
  
• santykiai su darbdaviais, psichikos ligonių darbo apribojimai;
  
• teisė globoti vaikus;
  
• teisė atsisakyti vartoti vaistus;
  
• teisė palikti paveldėti turtą;
  
• teisė į privatumą;
  
• teisė gauti informaciją;
  
• žalos pacientams atlyginimo tvarka;
  
• informacijos apie asmenį skleidimas;
  
• pacientų teisių pažeidimai žiniasklaidoje.
  

        Pacientų teisių gynimo grupę finansuoja Lietuvos invalidų reikalų tarybos Nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos programa bei du tarptautiniai fondai: Hamlet Trust bei Atviros Lietuvos institutas.

GRĮŽTI

Pacientų teisių gynimo grupė jau veikia

       Psichikos pacientų teisių gynimas (angl. advocacy) - pasaulyje seniai žinoma institucija. Mūsuose dar tik stiebiasi pirmieji daigai. Džiugu, kad mūsų klubas "13 ir Ko" ne tik ėmėsi iniciatyvos, bet jau pradėjo veikti.
       "Klubo 13 ir Ko žiniose" esame ne kartą rašę apie pacientų teises: straipsniuose: "Kaip mes giname psichikos ligonių teises?" (2001, Nr.1/11), "Riba tarp dviejų gyvenimų" (2002, Nr.2/16), "Mūsų teisės pagal Europos kanonus" (2002, Nr.3/17), "Sveikatos dieną - apie sveikatos priežiūros paslaugų vartotojų teises" (2003, Nr.2/20); taip pat diskusinėje skiltyje ir pasakodami apie dalyvavimą įvairiuose seminaruose bei konferencijose.
       "Klubo 13 ir Ko žiniose" (2002, Nr.3/17) paskelbėme, kad subūrėme darbo grupę pacientų teisių gynimo klausimams nagrinėti. Grupei vadovauti vieningai išrinkome Ziną Samsanavičiūtę - profesionalią juristę. Pavedėme jai surinkti būtinus juridinius dokumentus, kodeksus ir įstatymus, išstudijuoti visą medžiagą, kuri aktuali ir gali būti naudinga psichikos sutrikimus patyrusiems asmenims.
       Gavome keletą pareiškimų iš atskirų asmenų, susidomėjo ir bendradarbiaujančios su mumis nevyriausybinės organizacijos.
       Pradėjome kaupti informaciją apie pacientų teisių gynimą užsienyje. Tam labai padėjo klubo narių dalyvavimas įvairiose pacientų konferencijose užsienyje (Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Maltoje), kur tam klausimui skiriama labai daug dėmesio. Labai padėjo įsijungimas į GAMIANEurope (Global Alliance of Mental Illness Advocacy Networks - Pasaulinė psichikos ligų gynimo tinklo sąjunga).
       Klubo susirinkimuose nuolat diskutuojame apie pacientų teisių pažeidimus. Pvz., į birželio mėn. susirinkimą pakvietėme Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (RVPL) klinikinių konsultacijų skyriaus psichiatrą Audrių Grigą, kuris labai gerai susipažinęs su praktiškais Psichikos sveikatos įstatymo taikymo aspektais. Jis atsakė į klubo narių klausimus. Juos kažkodėl labiausiai domino vairavimo apribojimai, nors, kaip pasirodė, nemaža dalis turi vairuotojo teises ir niekas nesikėsina jų atimti.
       Rinkdami medžiagą suformulavome svarbiausias problemas, kurias teisių gynimo grupė galėtų nagrinėti:
       -Guldymas prievarta (ar atsisakymas gulyti) į ligoninę;
       -Pacientų teisių apribojimai ir pažeidimai psichiatrijos ligoninėse;
       -Gyvenimo sąlygos psichoneurologiniuose pensionatuose, globos namuose (šis klausimas labai rūpi Lietuvos psichikos negalės žmonių bendrijos "Giedra" nariams);
       -Santykiai su darbdaviais, psichikos ligonių darbo apribojimai;
       -Tėvų ir šeimos įtaka, vadovavimas psichikos ligoniui;
       - Profesionalų paternalizmas (t.y., globėjiškumas) ir kišimasis į ligonių reikalus;
       - Teisė į vaikų globą;
       - Teisė atsisakyti vartoti vaistus;
       - Teisė paveldėti turtą (mūsų klubui yra tekę ginti pomirtinę klubo nario teisę palikti savo butą jo pasirinktam asmeniui);
       - Teisė į privatumą, informacijos skleidimą, santykiai su žiniasklaida.
       Tikriausiai yra ir kitų nemažiau svarbių problemų, kurias pasiūlys skaitytojai.
       Manome, kad artimiausiu laiku pacientų organizacijų atstovai turėtų įeiti į psichiatrijos įstaigų valdymo tarybas ir į jų balsą turėtų būti atsižvelgiama, organizuojant įstaigos veiklą. Mūsų klubo nariai jau ruošia kreipimąsi RVPL administracijai ir tikisi, kad jis bus patenkintas. Mes įsitikinę, kad ligoninės administracija ir visas personalas geranoriškai bendradarbiaus su pacientų organizacijų atstovais (ko, žinoma, reikia tikėtis ir iš pacientų). Psichiatrijos ligoninėje Aknistėje, Latvijoje, kur mums teko neseniai lankytis ir kuri atitinka mūsų pensionatus, nes joje gydomi ilgai sergantys ligoniai, turi savarankišką pacientų tarybą, tiesa, sprendžiančią daugiausiai buities klausimus.
       Paskutiniame "Klubo žinių" žurnale pradėjome naują skyrių "Pacientų teisių gynimas". Jame spausdinome JAV pacientų teisių gynimu užsiimančios organizacijos NARPA istoriją. Šis skyrius mūsų žurnale bus pastovus. Jame ir toliau spausdinsime naujienas iš giminingų organizacijų, supažindinsime su pagrindiniais pacientų teises ginančiais įstatymais, nagrinėsime jų pažeidimus. Šiame numeryje spausdiname pagrindines nuostatas apie pacientų teises iš lankstinuko, kurį išleido leidykla "Eugrimas" (rėmėjas: Atviros Lietuvos fondas). Zina nagrinėja pacientų teisę kreiptis į teisėsaugos organus.
       2003 m. Lietuvos invalidų reikalų taryba (LIRT) išskyrė mūsų klubui nedidelę pinigų sumą pagal parašytą projektą pacientų teisėms ginti. Liepos mėn. dalis šių pinigų jau gauta, todėl galime imtis konkrečios veiklos. Sekančiais metais nedidelę lėšų sumą turėtume gauti iš Londono paramos fondo "Hamlet Trust". Todėl dar kartą kreipiamės į savo skaitytojus, kurie vienaip ar kitaip susidūrė su psichikos pacientų teisių pažeidimais ir norėtų, kad jiems rūpimus klausimus išnagrinėtų mūsų pacientų teisių gynimo grupė ir padėtų išspręsti problemas. Jūsų pageidavimu duomenys nebus viešai skelbiami.

Danguolė Survilaitė
("Klubo 13 ir K^o žinios", 2003, Nr.3/21)

GRĮŽTI

Pacientų teisių tyrimo Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje apžvalga

        Apklausą atlikome 2004 11 22-23 (apie tai rašėme paskutiniame "KŽ" numeryje (2004 Nr.4/26, psl. 37-40). Iš viso tuo metu Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje buvo gydoma 270 pacientų. Apklausėme I, II, III,V,VII skyrius. Nusprendėme, kad neįtrauksime į tyrimą narkologinio (50 pacientų) ir gerontologinio (40 pacientų) skyrių. Skyriuose, kuriuose anketavome, buvo hospitalizuota 160 pacientų, iš viso apklausėme 121, t.y. 75,6%.
        Pacientai mielai bendravo su mumis, laisvai, be jokios baimės atsakinėjo į klausimus. Pastebėjome reikšmingą faktą - jie nebuvo nuslopinti vaistais.
        Gydytis savanoriškai atvyko 98 asmenys (81,0%).
Galėjo pasirinkti:
        1) gydymo būdą (gydytis ligoninėje arba ambulatoriškai) 75 pacientai (62,0%), 2) ligoninę 78 (64,5%),
        3) psichiatrą 54 (44,6%).
        Apie tokias savo teises žinojo 73 pacientai (60,3).
        3 asmenų (10,7%) buvo patalpinti į ligoninę priverstinai ir pripažino, kad tuo metu savo veiksmais galėjo padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei ar turtui To nepripažino 10 asmenų (8,3%). 6 asmenys (5,0%) pripažino, kad tuo metu savo veiksmais galėjo padaryti esminę žalą aplinkinių sveikatai, gyvybei bei turtui.
        Paklausti, ar po priverstinės hospitalizacijos dėl gydymo tęsimo buvo priimtas teisėjo nutarimas, teigiamai atsakė 4 pacientai (3,3%), neigiamai 9 pacientai (7,4%), nežinojo 10 pacientų (8,3%).
        Atvykę į ligoninę 95 pacientai (78,5%) buvo supažindinti su vidaus tvarkos taisyklėmis.
        83 pacientus (68,6%) gydantis gydytojas suprantamai informavo apie sveikatos būklę, su juo galėjo pasitarti dėl skiriamų vaistų 74 pacientai (61,2%).
        Į klausimą, ar ligoninėje sudarytos sąlygos pasinaudoti telefonu, pašto paslaugomis, teigiamai atsakė 105 pacientai (86,8%). 31 pacientas (25,6%) skundėsi, kad ligoninės palatose per daug ligonių ir tai trikdo ramybę. 103 pacientai (85,1%) mano, kad ligoninės palatose sudarytos sąlygos būtiniems daiktams ir asmens higienos priemonėms laikyti. 103 pacientai (85,1%) gali reguliariai susitikti su lankytojais be pašalinių asmenų. 107 pacientai (88,4%) gali pirkti ir gauti reikalingiausius daiktus teigiamai atsakė . 92 pacientai (76,0%) nurodė, kad ligoninėje gali atlikinėti religines apeigas \; tokį poreikį turėjo 81 pacientai (66,9%).
        Kad informacija apie paciento sveikatos būklę, ligos diagnozę buvo suteikta kitiems asmenims be paciento sutikimo, teigiamai atsakė 5 pacientai (4,1%), neigiamai 88 pacientai (72,8%). To nežinojo 28 pacientai (23,1%). 3 pacientai (2,5%) skundėsi, kad tokią informaciją suteikė gydantis gydytojas, kiti 5 pacientai (4,1%) - kad slaugytojai.
        Svarbiausia mums buvo informacija apie prievartą ir smurtą. 55 asmenys (45,5%) nurodė, kad ligoninėje buvo verčiami dirbti. Mūsų nuomone, tai labai didelis skaičius. Nors mes manome, kad darbo terapija - labai svarbus psichikos ligų gydymo metodas, vos dėl to reikėtų, kad jis būtų taikomas savanoriškai.
        Fizinį smurtą iš aptarnaujančio personalo pusės patyrė 10 pacientų (8,3%), tokį patį skaičių radome ir Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (11- 6%). 1 asmuo įvardijo, kad tai patyrė priimamajame, 9 - kad skyriuje. Ligoninėje fizinį smurtą iš kitų pacientų patyrė 13 pacientų (10,7%), RVPL atitinkamai 19 (9%).
        18 pacientų (14,9%) yra bandę susipažinti su savo medicinos dokumentais, medicinos dokumentų išrašais. 10 gavo juos dominančius dokumentus, negavo - 8 pacientai.103 pacientai (85,1%) to daryti iš viso nebandė.
        67 pacientai (55,4%) žinojo, į ką konkrečiai iš ligoninės administracijos gali kreiptis, jeigu jie nepatenkinti sveikatos priežiūra. To nežinojo 54 pacientai (44,6%).
        27 pacientai (22,3%) žinojo, jog dėl netinkamo gydymo ar neteisėto medicinos paslapties atskleidimo jie turi teisę į turtinį žalos atlyginimą.

Tiesos apie mus

        Po laidos per LT televizijos kanalą š.m. gegužės 30-ąją, po vos ne visuose Lietuvos dienraščiuose pasipylusių straipsnių apie pažeidimus psichoneurologijos pensionatuose ir psichiatrijos ligoninėse turbūt ne vienam įsiskaudo galvą. Sunku patikėti tokiais faktais, bet, matyt, yra dalis tiesos. Tačiau kaip psichiatrijos paslaugų vartotojas, pacientas, ne vieną sykį gydęsis psichiatrijos ligoninėse, norėčiau išsakyti savo mintis ir pastebėjimus, kurie, tikiuosi, iš dalies padėtų į šią problemą pažiūrėti kiek kitaip.
        Pirmiausiai man pasirodė ne itin etiška tiek plačiosios visuomenės, tiek ir mūsų, psichiatrijos paslaugų vartotojų atžvilgiu, į vieną krūvą suplakti bent tris, keturias ar dar daugiau temų: psichiatrijos ligoninių buitinis ir psichosocialinis humanizavimas, atitinkamos psichoneurologijos pensionatų problemos, asmenų, patiriančių psichikos sutrikimų ir sutrikusio intelekto žmonių suplakimas į viena, bendruomeninis gydymas ir “tarybinis” ar “netarybinis” psichiatrijos bei visuomeninio medicininio gydymo paveldas Lietuvoje. Suprantu, kad visa tai susiję, bet vis dėlto norėtųsi bent minimalios diferenciacijos, kalbant apie visus šiuos aspektus.
        Erzina ir muilina ekspertų pozicija dėl savo tyrimų rezultatų, atseit: “Mes tyrėme ir ištyrėme, radome konkrečius faktus ir labai daug ką demaskavome, tačiau kol kas gal apie tuos konkrečius faktus nekalbėkime – ateis laikas, ir viskas bus pasakyta”. Manyčiau, jeigu jie tikrai norėjo pasiekti paveikaus, šokinio, visuomenę sukrečiančio efekto ir savo oponentų nebūti apšaukti burbulus pučią – iš pat pradžių reikėjo daugiau konkretumo, konstruktyvaus galimų išeičių siūlymo. Puiku, kad jie tuos pažeidimus užfiksavo. Puiku, kad atkreiptas visuomenės dėmesys. O toliau?
        Maždaug prieš aštuoniolika metų, man dar esant visišku paaugliu, per didžiausius vargus tėvai man gavo triftazino, gėriau sonapaksą, aminaziną. Jaučiausi siaubingai, nors iš šalies, draugų akimis, atrodžiau tik baisiai užsisklendęs, rimtas ir nekomunikabilus moksliukas. Teisybė, vienu tarpu dėl intoksikacijos net buvo sutrikę skonio receptoriai – viskas, kad ir ką ragaučiau, buvo kartu. Ir vėl pas medikus – vėl vaistai, gerinantys kepenų veiklą... Po to – keletas košmariškų, neurotiškų metų vien su “pamais” – trankviliantais, vėliau – stelazinas, azeleptinas ir amitriptilinas (ir, aišku, “korektoriai” – trifenas, ciklodolis, parkopanas). Galėčiau dar ilgai vardinti savo “plaukiojimo po psichotropinių vaistų jūrą” odisėją. Tačiau noriu štai ką pasakyti: ar buvo įmanoma tada, prieš aštuoniolika metų, man taikyti ką nors kita? Gal ponia Šakalienė man tuo metu būtų galėjusi kokiais nors savo paragebėjimais materializuoti nors lakštelį serokvelio, rispolepto ar olanzapino?.. Gerai, o jei kalbėtume apie žmogų, sergantį ne aštuoniolika ar dvidešimt, o kokia keturiasdešimt metų ir turint omeny valstybinį (ir atitinkamai visuomeninį – taip pat) tų laikų požiūrį, kaip svarbu (t.y. – visai nesvarbu) rūpintis tokią negalią turinčiu žmogumi ir jį gydyti? O jeigu dar, be viso to, jis metų metus gyveno slegiamas negatyviųjų simptomų ir galiausiai, kad ir kaip būtų gaila, jau yra psichologiškai miręs, – tai ką dar galima kalbėti dabar apie visavertį jo gyvenimą?..
        Šią žiemą sirgau plaučių uždegimu, gulėjau “paprastoje”, somatinėje ligoninėje. Keturios lovos, keturi (gerai, sakykim, trys – be manęs) adekvatūs žmonės. Man – 30, vyriausiajam – per 80 metų. Vasaris, pats viduržiemis, šaltis, ir – nosį riečiantis išmatų dvokas... “Normali” “normalių” žmonių ligoninė? Slaugytoja tris kartus per dieną ateina sušvirkšti penicilino bei gentamicino į veną. Tuo personalo “žmogiškoji šiluma” čia ir baigiasi. Neįsivaizduoju, kad kas nors panašaus galėtų dėtis Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (RVPL), kai pajutęs sveikatos pablogėjimą nuvažiuoju ten gydytis (jau daugiau kaip dešimt metų čia vis atkanku sveikatos atgaut). O gal manote, kad tokioje, somatikos ligoninėje kas nors leistų eiti per palatas ir apklausti ligonius, ar jie žino savo teises, ar gerai su jomis supažindinti ir ar turi informacijos, į ką kreiptis dėl netinkamo gydymo ar deramai nesuteiktų sąlygų, kam pasiskųsti? Sarkastiška net apie tai kalbėti, turint omeny šių “normalių” ligoninių didžiai nuo savo itin didelio autoriteto bebaigiančius iš arogancijos persipūsti gydytojus (žinoma, ne visi jie tokie). O mes, psichiatrijos paslaugų vartotojai (Klubo “13 ir Ko” pacientų teisių gynimo grupė), praktiškai be jokių suvaržymų apklausėme didesniąją dalį pernai vasarą RVPL stacionare gulėjusių pacientų, apibendrinome gautus rezultatus ir buvome geranoriškai pakviesti į ligoninės tarybos posėdį išsakyti savo pasiūlymus, pastebėjimus. Ir ne aptakiai, “muilinai”, o pateikdami tikslius apklausos duomenis kiekvieno apklaustojo skyriaus vedėjui konkrečiai ir sykiu visai ligoninės tarybai. Ir nebuvo jokios atmetimo reakcijos, susipriešinimo, niekas nepasakė, ir, svarbiausia, sprendžiant iš tolimesnių ligoninės vadovybės žingsnių, nenutarė, kad tai – kliedesingos nusikliedėjusių pacientų tyrimo išvados (į daug ką buvo atsižvelgta, ir ne tik į buitines sąlygas, kurios dabar – galima patiems įsitikinti užsukus – nenusileidžia Europos standartams; gavo pastabų ir neprofesionaliai, nediskrečiai dirbęs kai kurių skyrių jaunesnysis personalas). Tokios pat apklausos buvo atliktos ir Švėkšnoje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kt, o dar platesnę psichiatrijos ligoninių bei psichoneurologijos pensionatų apklausos programą esame numatę tęsti ir šiemet. Ir visai neidealizuodami, nepagražindami situacijos, kad ir kokią jau esame ar būsime radę (o kol kas, ačiūdie, ji tikrai nebloga!). Svarbu viena: gerinti situaciją, blaiviai žiūrint į šiandienos realijas ir nenukrypstant į populistinį nusipliurzenimą, kai nebeskiriama stigma, liga, buitinės sąlygos, moralinis pasiligojimas, nesvetimas didžiajai mūsų visuomenės daliai (tad nenuostabu, kad ir kai kuriems medikams – taip pat), psichiatrijos ir globos įstaigų raidos tendencijos pasaulyje, Rytuose, Vakaruose ir Lietuvoje, turimos lėšos ir jų protingas, racionalus paskirstymas, sistemos pertvarka, visuomenės švietimas, bendruomeninis gydymas, socialinė integracija ir pagalba, o pagaliau – kas ir kur, kada ir kaip vyksta: dabar išryškinama viso labo keletas aspektų, ir tyčia ar netyčia dažnam sukuriamas toks šiurpus vaizdas, kad apie kokį nors konstruktyvų mąstymą vargu ar beįmanoma kalbėti: tiesiog žaidžiama visuomenės nuotaikomis ir emocijomis, išmaigoma taip, kad žurnalistai turėtų “istoriją”, o skaitytojai sotintųsi niekaip neišsenkančia “Psich-” dėmeniu prasidedančia tema.
        Tenoriu paraginti apie mus, psichiatrijos paslaugų vartotojus, nesvarstyti vieniems, nešnekėti tiek aptakiai ir apibendrintai, tarsi mes būtume kažkokia vienalytė gintinoji masė, nespręsti apie psichikos sveikatą kaip apie būklę, niekuo nesusijusią su visuomenės kultūrine, bendrąja ekonomine situacija ir kontekstu.
         Net ir gąsdinant masiniais pažeidimais, derėtų ginti ne kažkokią suabstraktintą grupę, “pensionatų gyventojus”, bet padėti kiekvienam konkrečiam pažeidimus patyrusiam individui apsiginti savo teises ir tokiu būdu išsaugoti jo orumą.
         O žinant termino “šizofrenija” etimologiją (išvertus į lietuvių kalbą, tai “skeltaprotystė”– nesugebėjimas suvokti visumos), reikėtų susirūpinti ne tik dėl mūsų, “su diagnozėmis”, bet ir dėl kai kurių “galvotų” ekspertų ir visų tiesų-netiesų apie mus žinovų…

Edmundas Mažonas

GRĮŽTI

Pacientų teisių tyrimo Šiaulių psichiatrijos ligoninėje apžvalga

Pacientų teisių tyrimą Šiaulių psichiatrijos ligoninėje atlikome rugpjūčio 8 d. Prieš tai, kaip visada, buvo suderintos pacientų apklausos galimybės ir data su ligoninės direktoriumi E.Mikaliūnu. Atvykę taip pat pirmiausia susitikome su direktoriumi, aptarėme tyrimo tvarką. Iš pradžių ligoninės salėje susirinkusiems pacientams trumpai papasakojome apie Klubo “13 ir Ko” pacientų teisių gynimo grupės atliekamą darbą, vykdomus pacientų teisių tyrimus, pagrindines pacientų teises.

Apklausėme visų keturių ligoninės skyrių: ūmių būsenų vyrų, ūmių būsenų moterų, II-ojo bendrosios psichiatrijos (vyrų ir moterų), III-ojo bendrosios psichiatrijos skyriaus ir dienos stacionarą ankančius, norinčius ir galinčius sąmoningai bendrauti pacientus. Iš viso apklausėme 104 asmenis iš 180 tuo metu besigydžiusiųjų arba 57,7%. Iš jų – 60 moterų ir 44 vyrus. Jau galėdami palyginti su tokiais pat tyrimais kitose ligoninėse (Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje bei Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje) galime teigti, jog iš esmės pacientų teisių būklė ir šioje ligoninėje yra panaši – pakankamai nebloga, nors yra ir savų spręstinų problemų.

Iš apklaustųjų gydytis savanoriškai atvyko 79 asmenys arba 75,9%. Iš jų galėjo pasirinkti:
1) gydymo būdą (gydytis ligoninėje arba ambulatoriškai) ­ 57 pacientai (54,8%),
2) ligoninę - 41 (39,4%),
3) psichiatrą - 41 (39,4%).
Apie tokias savo teises žinojo 53 pacientai (50,9%).

25 pacientai (24,0%) nurodė buvę paguldyti į ligoninę kitų iniciatyva (artimųjų, giminaičių, policijos), tačiau 9 (8,6%) iš jų pripažino tuomet buvę pavojingi savo sveikatai, gyvybei, turtui, o 7 (6,7%) – aplinkinių sveikatai, gyvybei ir turtui. Paklausti, ar po prievartinės hospitalizacijos tęsti gydymą buvo priimtas teisėjo nutarimas, teigiamai atsakė 3 pacientai (2,8%), 18 (17,3%) paneigė, 4 (3,8 %) nežinojo.

81 pacientas (77,8%) patvirtino, jog atvykę į ligoninę jie buvo supažindinti su vidaus tvarkos taisyklėmis.

Tirdami gydytojų bendradarbiavimą su pacientais, taip pat teisę į suprantamą informavimą apie sveikatos būklę, gavome tokius atsakymus:
· kad gydytojas suprantamai informavo apie sveikatos būklę, ligos diagnozę, gydymo būdus, teigiamai atsakė 65 (62,5%) pacientai (RVPL atitinkamai – 68%, Švėkšnos PL – 68,6%),
· kad galėjo su gydytoju pasitarti dėl skiriamų vaistų, atsakė 53 (50,9%) pacientai (RVPL-54%, Švėkšnos PL – 61,2%).
Tai, kad gydytojai skiria jiems nepakankamai dėmesio, pacientų neišklauso, neskiria geresnių vaistų, nurodė papildomose anketų pastabose ūmių būsenų moterų ir vyrų skyrių pacientai (gautos 8 tokio pobūdžio pastabos).
Į klausimą, ar ligoninėje sudarytos sąlygos pasinaudoti telefonu, pašto paslaugomis, teigiamai atsakė 90 pacientų (86,5%).
Kad ligoninės palatos perpildytos ir tai trikdo ramybę, nurodė 40 pacientų (38,4%), – taip pat daugiau nei anksčiau minėtose ligoninėse (RVPL – 24% , o Švėkšnos PL – 25,6%). Tuo dažniausiai skundėsi ūmių būsenų moterų skyriaus pacientės (16 arba 59,2% apklaustųjų skyriuje), kur pacienčių skaičius būna ir po 9 vienoje palatoje.

Palyginti nedaug ligonių skundėsi dėl sąlygų būtiniems daiktams ir asmens higienos priemonėms laikyti palatose (7 arba 6,7%). 94 pacientai (arba 90,3%) galėjo reguliariai susitikti su lankytojais be pašalinių asmenų, 98 pacientai (arba 94,2%) galėjo pirkti ir gauti reikalingiausius daiktus. Nors ligoninėje veikia maldos kambarys, iš 63 (60,5%) pacientų, turinčių poreikį atlikti religines apeigas, 50 (48,0%) pacientų atsakė, jog negali to padaryti (daugiausiai iš ūmių būsenų moterų skyriaus – 19 arba 79,3% skyriuje apklaustųjų).
Domėjomės, ar informacija apie pacientų sveikatos būklę, ligos diagnozę buvo suteikta kitiems asmenims be paciento sutikimo. Į tai 6 pacientai (5,7%) atsakė, jog buvo pažeistas jų konfidencialumas, nurodydami, jog tokią informaciją pateikė gydantis gydytojas (68 pacientai – 65,3% tai neigė, 30 pacientų – 28,8% apie tai nežinojo).

Taip pat mums buvo svarbi informacija apie prievartą ir smurtą. 18 pacientų (17,3%) nurodė, jog ligoninėje buvo verčiami dirbti (daugiausiai tuo skundėsi ūmių būsenų vyrų skyriaus pacientai – 15, t.y. visi šiame skyriuje apklaustieji), 86 asmenys (82,6%) prievartinį darbą neigė. Fizinį smurtą iš aptarnaujančio personalo teigė patyrę 5 pacientai arba 4,8% (tai mažiau nei anksčiau tirtose ligoninės: RVPL – 11 (6%), Švėkšnos PL – 10 (8,3%). Įvardindami vietą, kur patyrė smurtą, pacientai nurodė skyriaus patalpas (neįvardintas tik II-asis bendrosios psichiatrijos skyrius). Dažniau, kaip ir kitose ligoninėse, pacientai nukenčia vienas nuo kito. Fizinį smurtą ligoninėje iš kitų pacientų sakė patyrę 10 apklaustųjų (9,6%).

Kitą informuotumą apie savo teises atspindi respondentų atsakymai į šiuos klausimus:
57 (54,8%) žinojo, į ką konkrečiai iš ligoninės administracijos kreiptis, jeigu jie nepatenkinti sveikatos priežiūra, to nežinojo 47 pacientai (45,1%);
33 pacientai (31,7%) žinojo, jog dėl netinkamo gydymo ar netesėto medicinos paslapties atskleidimo turi teisę į turtinį žalos atlyginimą, to nežinojo 71 (68,2%) pacientas;
22 pacientai (21,1%) yra bandę susipažinti su savo medicinos dokumentais, dokumentų išrašais, 14 (13,4%) gavo juos dominančią informaciją, 82 (78,8%) to daryti iš viso nebandė.

Kaip jau minėta, be anketoje nurodytų klausimų, teiravomės pacientų pastabų, nusiskundimų, jų nuomone, svarbiais klausimais. Tokių pastabų gavome 46. Daugiausiai pastabų gauta ūmių būsenų moterų skyriuje (26). Trečdalis visų pastabų buvo dėl nepatenkinamo personalo darbo (16), dėl gydytojų abejingumo, dėl slaugytojų ir pagalbinio personalo abejingumo ir netaktiško elgesio. Taip pat buvo skundžiamasi, kad reguliariai neišleidžiama į lauką, ribojama naudotis dušu, nepakanka užimtumo.

Dėkojame ligoninės direktoriui E.Mikaliūnui už toleranciją ir sudarytas galimybes tirti, ūmių būsenų moterų skyriaus slaugos administratorei Birutei Lazarevienei už organizacinę pagalbą vykdant apklausą. Tikimės, kad mūsų požiūris “iš saviškių pozicijų” bus naudingas organizuojant darbą ligoninėje.

Pacientų teisių gynimo grupė

GRĮŽTI