Akcija „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio“

Šį pavasarį organizacija „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ paskelbė apie naują savo vykdomą projektą „Žmonių su psichikos negalia įdarbinimas“. Apie projektą buvo pranešta žiniasklaidoje, gatvėse pasirodė žydri stendai „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio“. Dėl projekto šūkio daug diskutavo žmonės, susiję su psichikos sutrikimais: tiek profesionalai, tiek vartotojai. Diskutavome ir mes Klubo „13 ir Ko“ susirinkimuose. Dalį mūsų nuomonių jau spausdino „Psichiatrijos žinios“. Pateikiame įvairias nuomones ir mūsų skaitytojui.
„KŽ“ redakcija

Varžtelio laiškas

Lina Čiukšienė

Drįstu atkreipti Jūsų dėmesį į akciją „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio“. Pripažįstu, kad įvairios akcijos gali duoti didelę naudą mums – psichikos ligoniams, tačiau man asmeniškai ir daliai likimo draugų akcijos pavadinimas sukėlė kartų nusivylimą, nuoskaudą ir net bejėgiškumą. Manau, kad tokia reklama yra įžeidžianti, diskriminuojanti ir stiprinanti stigmą. Greta žiniasklaidoje vyraujančių psichikos ligonių apibūdinimų: ,,prievartautojai, nusikaltėliai, žmogžudžiai, psichopatai” ir t.t. dabar atsirado šmaikštusis ,,atsisukęs varžtelis”! Sovietiniais laikais „plaktukais“ buvo vadinami profesinių technikos mokyklų moksleiviai, o „atsisukę varžteliai“ visais laikais asocijuojasi su ribotais gebėjimais. Vargu ar tinkamiausias įvaizdis, raginant įdarbinti neįgalius žmones. Kaip sakoma: gerais norais kelias į pragarą grįstas. Tik tas vidinis pragaras kažkodėl vėl psichikos ligoniams...
Diskutuotinas yra proto negalės ir psichikos sutrikimus turinčių žmonių sugretinimas: nuolat ribotos sutrikusio intelekto žmogaus galimybės gretinamos su žmogaus, kurio galimybės remisijos arba pasveikimo metu praktiškai nesiskiria nuo sveiko žmogaus. Gąsdina ir projekto partnerio VšĮ mokymo centro ,,Mes esame“ darbuotojos išsakyta mintis: „Realiai proto bei psichikos negalią turintys asmenys niekada nesugebės konkuruoti ne tik su sveikaisiais, bet ir su žmonėmis, turinčiais kitas negalias“. Tai kaip pasitikėti akcijos deklaracija, kad: „visavertiškai gali dirbti 60% psichikos sutrikimus turinčių asmenų”? Gal ne visiems projekto partneriams yra aiškūs skirtumai tarp proto negalios ir psichikos sutrikimų? Jeigu taip, vargu ar pristatant abi grupes kaip asmenis su ,,atsisukusiais varžteliais” pavyks paaiškinti šiuos skirtumus visuomenei bei darbdaviams.
Verta priminti ir tai, kad šioms grupėms atstovaujančių organizacijų ir finansinis ,,svoris” labai nevienodas. Šiemet Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ vien iš vyriausybės gavo apie 4 mln. litų paramos (antra tiek dažniausiai gauna iš užsienio fondų), o sutrikusios psichikos žmonėms atstovaujančios 4 nevyriausybinės organizacijos visos kartu gavo vos per milijoną.* Taigi po tokių akcijų įvaizdžiui atstatinėti pinigų irgi bus mažiau.
Dėl reklamos pati atlikau mini apklausą telefono žinutėmis ir elektroniniu paštu. Iš viso apklausti 56 asmenys, iš jų – 38 pacientai ir 18 sveikųjų. Atsakė 39 asmenys, neatsakė – 17 (iš atsiliepusių 4 nematė reklamos (2 pacientai ir 2 sveikieji), jie priskirti prie neatsakiusių, bei neatsakė 6 pacientai ir 7 sveikieji). Iš atsakiusiųjų: 29 pacientai (iš jų 18 – reklama nepritaria, 11 – reklamai pritaria), 10 sveikųjų (6 – reklamai nepritaria, 3 – vertina kaip gerą, 1 – nuomonės neišsakė, bet atsiuntė kvietimą į diskusiją Sveikatos apsaugos ministerijoje).
Pacientų, blogai vertinančių akcijos reklamą, atsiliepimai: „Kvailoka, neetiška; įvaizdis nevykęs; psichikos ligonių parodija; šaiposi iš mūsų; įžeidžianti; į mus spjaudo; skaudina; žiaurus apibūdinimas, plačiai paplitęs kvailumo prasme; blogas įvaizdis; reiškia panieką ir pyktį“.
2 pacientai piktinasi reklama. Pacientų atsakymus: „Netrukdo, nesigilinu, kliūna, bet nesmarkiai“ priskyrėme pritariantiems reklamos kuriamam įvaizdžiui. Taigi beveik du trečdaliai apklaustųjų reklamą vertina neigiamai. Galbūt verta į tą sureaguoti?
Kartu noriu išsakyti nuomonę dėl Aistės Stankevičienės straipsnio „Saugumas ar ligonių gydymas“ (savaitraštis „Laikas“, 2006.04.02). Gerbiama žurnalistė skambino man, kaip pacientų organizacijos vadovei, ir žadėjo susisiekti elektroniniu paštu. Deja, ketinimo netesėjo. Taip pat nepasirūpino pateikti bent vienos kito pacientų organizacijų atstovo nuomonės. Perskaičius straipsnį apėmė jausmas, kad mes, psichikos ligoniai, neegzistuojame kaip socialinė grupė. Manau (tai patvirtintų ir DELFI komentarai), kad straipsnis kuria vaizdą, kad dauguma psichikos ligonių yra pavojingi, jiems neleistina prisiimti atsakomybės už savo sveikatą, nepateikiant nuomonių įvairovės.
Logiška, bet ir ironiška, kad naujoje Lietuvos psichikos sveikatos strategijos svarbiausiu (pirmu!) principu tampa punktas „22.1.Žmogaus teisių užtikrinimas“, o ne gydymas. Man pačiai svarbiausias tikslas susirgus buvo pasveikimas. Bet naujajame dokumente žodžio „pasveikimas“ nėra iš viso! O jeigu nėra vilties pasveikti, tai ar galima tikėtis sumažinti stigmą ar socialinę atskirtį? 1984 metais man psichiatrinė sistema pasiūlė ne sveikatą, o du dalykus: vaistus visam gyvenimui (po pirmo psichozės epizodo!) ir invalidumą. Mane gydžiusiai specialistei tai buvo darbas, o man – gyvenimas. Todėl iš karto suvokiau, kad sutikus su invalidumu man nebebus dėl ko keltis iš lovos – reikš visišką žlugimą. Daugiau pas tą psichiatrę nebepasirodžiau. Drįstu tvirtinti, kad nuo to laiko niekas nepasikeitė. Gal tik tas, kad atsirado kontraversiškai vertinami prailginto veikimo vaistai.
Nuo seno teigiama, kad „Viltis – kvailių motina“ (man kvailumas lengvai prikišamas dėl diagnozuotos vienos sunkiausių šizofrenijos formų), tad pasilieku su viltimi, kad besikeičiant į gera materialiam psichiatrijos fasadui, kažkada rasis vietos psichiatrijoje ir pasveikimui.
P.S. Siunčiant šį laišką elektroniniu paštu prisegtukas įsirašė pavadinimu „Varžtelio laiškas“. Pirmas impulsas buvo pakeisti pavadinimą, bet persigalvojau: nors ir nenoriu būti laikoma „atsisukusiu varžteliu“, bet mane ši reklama tokia jau apskelbė – ir aš nieko negaliu pakeisti. Manęs juk niekas neatsiklausė – taigi suprantu, kad nieko nepakeis ir šis laiškas. Bet ta viltis...
Pagarbiai,
Lina Čiukšienė
El. paštas: jolelys@yahoo.com

* * *
Vakare pamačiau „...atsisukusio varžtelio“ vaizdo klipą. Ryte atsibudusi suvokiau, kad ši reklama netikėtai gerai iliustruoja mūsų psichikos ligonių padėtį visuomenėje, tačiau – kita prasme negu tikėjosi akcijos rengėjai. Ji demonstruoja, mano manymu, požiūrį į mus iš esmės: atrodo, mūsų nėra visai – pristatomi 3 plona viela surišti varžteliai, prisegti prie akcijos vizitinės kortelės. Susigūžiau, kai sveikatos apsaugos ministerijoje pamačiau ant stalo „suvenyrus“ – po trejetą varžtų, surištų plonyte viela ir prisegtų prie akcijos vizitinės kortelės. Pasimečiau ir nepaėmiau pavyzdžio Draugijos nariams parodyti. Skandalingoje Krekenavos agrofirmos reklamoje šalia reklamuojamos mėsos moters kūnas parodytas (nors ir be galvos), o mums nepasirūpinta net žmogiškąjį pavidalą suteikti! O ir kam? Protestuojančiųjų nebus – juk mums norima gero! Ir tikslas pateisina priemones. O man kažkodėl kyla asociacijos su Hitlerio ideologija...

Juoktis sveika

Zina Samsanavičiūtė
Klubo „13 ir Ko“ valdybos narė,
Pacientų teisių gynimo grupės vadovė

Aš – kaip visada: prie temos – šiek tiek iš tolo, siekdama, jog problemą suvoktų visi mūsų skaitytojai. Taigi dar pernai rugsėjį Globali iniciatyva psichiatrijoje (GIP) pristatė solidų projektą „Žmonių su proto ir psichikos negalia įdarbinimas“, įgyvendinamą kartu su EQUAL Europos lygių galimybių bendrijos iniciatyva, LR Socialine ir darbo ministerija, taip pat su partneriais – visomis stambiausiomis šalies psichikos neįgaliųjų organizacijomis („Giedra“, „Viltimi“, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija), ir su VšĮ Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centru bei VU Psichiatrijos klinika. Projektas solidus ir savo visa apimančiomis veiklos kryptimis. Apie projektą daugiau galite paskaityti mūsų žurnalo „Klubo 13 ir Ko žinios“ 2005, Nr.4. Čia dar tik pridursiu, jog tokio projekto seniai reikėjo, nes galimybė dirbti – pati geriausia reabilitacija susirgusiems psichikos liga, galimybė tobulėti proto neįgaliesiems, būdas savęs stigmatizavimui įveikti ir būtent vienas iš daugelio kelių į pasveikimą, kurio taip pasigenda L.Čiukšienė, kuri gydytis nenori, o apie gydymo ir pasveikimo koncepciją kalba.
Šiemet neseniai buvo paskelbti atlikto pagal minimą projektą tyrimo rezultatai, kurie neginčijamai patvirtino ir taip mūsų pačių – pacientų – kasdien patiriamą tiesą, jog Lietuvoje vis dar bijoma priimti į darbą žmones su psichikos negalia. Taigi projekto vykdytojai paskelbė akciją, nukreiptą prieš tokį nusistatymą, pavadintą „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio“. Pirmiausiai aš apie akciją sužinojau iš videoklipo per LTV. Pamačiusi, kaip ant savo darbo stalų iš baimės sušoka išsigandę „klerkai“, išvydę beriedantį varžtelį, ir išgirdus maloniu balsu tariant: „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio. Taip gali atsitikti ir tau. Kas tada?“ – tariau sau: „Geras!“ ir tikrai nuoširdžiai pasijuokiau. Labai vietoje buvo pateikta ir informacija apie psichikos neįgaliųjų galimybes dirbti.
O posakis „atsisukęs varžtelis“ pasirodė priimtinas ne visiems. Pirmiausiai prieš jį pasisakė DELFI elektroniniame pašte mums gerai pažįstama Lina Čiukšienė, apie galimybę taip suformuluotą akciją atšaukti puolė raginti Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė M.Jankauskaitė. Vienai jų toks pasakymas sukėlė vidinį pragarą, kitai – šoką.
Šiaip tai mes dažnai oponuojame GIP’ui, tačiau šiuo atveju pritariame jam ir jų partnerių iniciatyvai. Svarstėme akcijos pavadinimą ir pateikimo žiniasklaidoje formas savo Klubo susirinkime; niekas nebuvo nei šokiruotas, nei įžeistas. Klube mes dažnai pasakojame anekdotus apie save ir apie psichiatrus, kliūva ir vieniems, ir kitiems. „Klubo žiniose“ visada yra skiltis tokiems anekdotams, ir kol kas niekas dėl to nereiškė protestų. Taigi išėję tokią daktarės D.Survilaitės „šoko terapiją“, mes jokio „vidinio pragaro“ neišgyvenome. Nebijom ir kad labiau paplis liaudies seniai vartojamas tas pakankamai švelnus posakis – „Jam varžteliai atsisuko“, palyginti su vis dar populiariais ir paniekinamais „psichas“ ar „šizas“. Tik gaila, kad ir projekto vykdytojai pasidavė, ir agentūros BNS pranešime jau randame sutrumpintą akcijos pavadinimą „Kvaila bijoti varžtelio“, kuris mažiau visuomenei suprantamas. Betgi esmė taigi ne ta – „atsisukęs varžtelis“ ar šiaip „varžtelis“, o ta, kas, kaip teigiama akcijoje, yra kvaila. Kvaila – taip beatodairiškai, neadekvačiai, vos išvydus išsigąsti paprastai tokio suglumusio, niekam nepavojingo, o dažnai ir nereikalingo, mažo žmogaus – psichikos neįgaliojo.
Ypač, – ir tai labai svarbu, manau, – ši akcija turėtų teigiamai paveikti jaunimą, labai imlų šmaikščiai pateiktoms tiesoms, o ne rimtiems postringavimams... Gerai, Lina, kiek kartų tu kalbėjai per televiziją ir kieno gi išgirsta buvai: savo bendraminčių, keleto oponentų, praeina laida, ir tave su visom tavo tiesom pamiršta. Na, o vyresnieji galbūt sureaguos ir kaip Lina, bet tai irgi gerai, nes vėlgi privers susimastyti apie psichikos neįgaliojo dalią. Viena aišku – taip pristatyta akcija nepaliks nuošalyje daugumos.
Ir pabaigai – iš asmeninės patirties. Tarybiniais laikais vienu metu buvo labai paplitę įvairūs anekdotai iš žydų gyvenimo. Ir kas, manote, tuos anekdotus dažniausiai pasakojo? – ogi patys žydai. Aš vieną kartą ir klausiu kolegą iš darbo: „Kodėl jūs taip nepagarbiai savo tautiečius plakat tais anekdotais?“ O jis ir sako: „Netiesa, ne nepagarbiai, o su humoru, nes šiaip tai protingas pats iš savęs juokiasi, o iš kvailų juokiasi kiti“. Žydai – išmintinga tauta, daug netekčių išgyvenusi, bet humoro jausmą išlaikiusi, o mes – lietuviai – vis verdame savo „vidiniame pragare“, kol sprogstame psichozėmis.

Kvaila bijoti šmaikštaus liaudiško humoro

Monika Nemanytė
Klubo „13 ir Ko“ sekretorė,
valdybos narė

Mieste nuolatos akį pagaudavo įvairios socialinės reklamos, skirtos vienai ar kitai tikslinei grupei. Kai pasirodė pirmieji akcijos „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio“ plakatai, išsyk nusprendžiau, kad idėja priimtina ir vykusi. Akcija skirta darbdaviams, kurie dar bijo priimti į darbą žmones su psichikos sutrikimais. Pamenu vieną konferenciją, kurioje Darbo biržos atstovas pavadino tokius asmenis neprognozuojamais, o kai reikėjo pateikti nors vieną konkretų pavyzdį – to padaryti nesugebėjo. Manau, po šios akcijos turėtume sulaukti palankesnio darbdavių požiūrio į psichikos sutrikimus turinčius asmenis ir jų sugebėjimus. Taip pat reikėtų nepamiršti ir psichoemocinio klimato darbovietėje, moralinio persekiojimo atvejų ir tų, kurie pirmą kartą suserga tokiomis ligomis, o kolegos tampa pirmieji, kurie tai pastebi ir bando arba nebando padėti. Po gydymosi psichiatrijos ligoninėje grįžęs į darbovietę žmogus jaučia buvusių kolegų šaltumą, abejingumą, nesveiką smalsumą, kai taip reikėtų palaikymo ir užuojautos. Todėl daugelis dėl gėdos jausmo ar apkalbų patys pasiprašo atleidžiami iš darbo, kitus atleidžia darbdaviai.
O kaip mes, pacientai, sureagavome į šią akciją? Man ji nesukėlė neigiamų ar prieštaringų jausmų. Jei žiūri į šią akciją su sveiku humoru, tai ir juokinga. O ar mes tokie, kokius mus parodo? Kai kurie mažumėlę šokiruoti, ne kiekvienas asmeniškai prisipažins, kad jam „atsisukęs varžtelis“, ir bijosi, jog ateityje tokiu ir pravardžiuos. „Kaip nors pradėti reikia, nors bent kaip“, – sakė vienas pacientas, taip pat Klubo „13 ir Ko“ narys. Sutinku su jo nuomone. Ši reklama siekia pralaužti ledus, ji nežeidžia, o švelniai ir subtiliai nusako egzistuojančią problemą. Ji neturėtų sukelti gėdos ar paniekos jausmo, gal tik šypseną, jei ne iš kitų, tai iš savęs – kodėl gi ne?! Šios akcijos kritikams perfrazuočiau jos žaismingą pavadinimą: kvaila bijoti šmaikštaus liaudiško humoro.
Ši reklama gali būti startas, pradžia, o spaudoje reikia paveikesnių straipsnių apie tuos 10 proc., kurie įsidarbino ir sėkmingai dirba.

Kad tik naudos būtų...

Edmundas Mažonas

Iš karto prisipažinsiu, kad visai nenorėjau rašyti apie tą „atsisukusio varžtelio akciją“ – radijo ir stendinę reklamą, kurios tikslas, kad kuo daugiau psichikos paslaugų vartotojų, neįgaliųjų gautų darbą. Vieniems ji žaisminga, priimtina, visokeriopai sveikintina, kitiems – įžeidi ir diskriminuojanti.
Tad kodėl gi apie tai rašau? – iš pareigos: jeigu jau visi taip įsiaudrinę, įsisiūbavę dūzgia, tai kaip gi aš čia neįkišiu savo trigrašio?..
Jei atvirai, manęs visa ši akcija pernelyg nesujaudino. Akivaizdu viena: kažko trūksta. Galbūt didesnio šmaikštumo, gyvumo, jei jau tai „žaisminga“. Diktorės balsas per šią radijo reklamą mažai tesiskiria nuo to, jei ji reklamuotų modernius laidojimo namus Nutrūkusi Styga su visomis jų paslaugomis ir „prigulimybėmis“.
Kad visiems mums būtų geriau: įsidarbintume, mūsų nebijotų, nežemintų, nestigmatizuotų – aš visu šimtu už, ir, tiesą sakant, man visai tas pats, ar tam padės koks „varžtelis“, „trūkstamas šulelis“, koks „vienas iš namų išėjęs“ (kai ne visi namie) ar dar koks nors visiems gerai žinomas posakis.
Svarbiausia – rezultatas, ir jei ši akcija padės jo pasiekti, galėsime tik pasidžiaugti. Sakoma, kad tikslas pateisina priemones, ir nors ši mintis neatitinka mano moralinių įsitikinimų, šiuo atveju eičiau į derybas pats su savim. O ateitis parodys, „kiek bus grūdų iš šių pelų“ (dar viena liaudies išmintis).
Todėl būtų visai į sveikatą, kalbant apie šį „varžtelį“, truputį pamiršti savo perdėtą opumą ir dideles ambicijas. O jeigu jau jus papiktinau – prašom man atleisti: juk patys žinote, kaip mums kartais su tais varžteliais būna...

Atsisukęs varžtelis, pavažiavęs stogelis…

Mūsų Klubas „13 ir Ko“ labai sveikina akciją dėl atsisukusio varžtelio, gaila tik, kad plakatuose buvo įvelta klaida – „pilnavertiškai“ vietoj „visavertiškai“, o žodis „atsisukęs“ vėliau nunyko ir sakinys visai neteko prasmės. Klubo susirinkime šio balandžio 5-ąją mes diskutavome apie akciją ir nė vienam iš mūsų narių neužkliuvo ir neįžeidė akcijos pavadinimas, gal dėl to, kad mes jau turime senas bendravimo tradicijas, mokame pasijuokti iš savo ligų ir kartais keisto elgesio. Mūsų Klubo nariai mano, kad apie psichikos ligas reikia kalbėti su humoru ir patys siūlė rengti tokias akcijas visuomenėje (kitą kartą mes piešime namelį su pavažiavusiu stogeliu). Prieš keletą metų Lenkijos Suvalkų psichiatrijos ligoninės pacientai ir darbuotojai rengė tokią akciją: visi išėjo į miestą, apsivilkę vienodais spalvingais marškinėliais, ant kurių puikavosi vieno paciento nupieštas piešinys: psichiatrijos ligoninės lova su ratukais, o ant pagalvės – keista akis (psichikos ligoniai labai mėgsta piešti akis, dažnai be veidų). Piešinį vainikavo užrašas „Kochajce wariatów“ (mylėkit bepročius). Ir nieko. Patiko visiems: ir pacientams, ir personalui. Ir lenkų visuomenė nebuvo šokiruota. O jei ir buvo – tai ir gerai.
Mes labai visko bijome (bijome įžeisti musulmonus savo karikatūromis – danų karikatūristas Herlufas Bidstrupas kažkodėl iš mūsų Dievo nebijojo pasišaipyti; bijome čigonus pavadinti čigonais, o žydus – žydais, nekalbant jau apie homoseksualus, kurių interesus iškeliame aukščiau už vaikų), bijome iš savęs pasijuokti. Lina, kurią mes labai gerbiame, vis kartojasi kalbėdama apie „vidinį pragarą“, manau, kad jis gali būti ir sveikiems, o gal vis dėlto geriau vidinis nei išorinis, prieš jį ir nukreipta ši akcija. Be to, Lina nebijo eiti į televizijos laidas ir sakyti, kad jai buvo nustatyta šizofrenija (kitas pacientas, apie kurį akcijos metu spaudoje buvo rašomi straipsniai, išsigynė ir savo vardo, ir diagnozės, nekalbant jau apie tai, kad ir savo gyvenimo bei ligos istoriją gerokai pagražino).
Mūsų Klubo nariai labai tikisi, kad akcija bus sėkminga ir jos vaisiais galės džiaugtis daug psichikos ligonių, taip pat ir mūsų Klubo nariai.

Danguolė Survilaitė
Psichiatrė, Klubo „13 ir Ko“ pirmininkė

Karikatūros (Vinco Bareikio ir Juozo Juozapavičiaus) buvo spausdintos XXVIII karikatūrų parodos „Sveiks? Valio!” kataloge, Vilnius, 2004. Parodą rėmė LR Sveikatos apsaugos ministerija.

("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.2/32)