Pernai ir užpernai Aukščiausiame Teisme du psichikos ligoniai pirmąkart laimėjo bylas prieš psichiatrijos ligonines. Bylos yra dešimties metų senumo, taigi senos žaizdos, tačiau pats faktas - gal net istorinis.
 

Grubių pažeidimų rinkinys

Abi Aukščiausiojo Teismo interneto svetainėje paviešintos civilinės bylos (K.L. prieš Žiegždrių psichiatrijos ligoninę ir D.P. prieš Kauno psichiatrijos ligoninę) - yra ginčai dėl priverstinio hospitalizavimo teisėtumo. Abiem ieškovams teismų maratonas prasidėjo prieš dešimtį metų. Vienam jų vargai baigėsi prieš dvejus metus, kitam - pernai.

K.L. gydymas Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje yra toks grubių žmogaus teisių pažeidimų rinkinys, kad gydymo įstaigos kaltė ir be teismų aiški. K.L. ieškinyje nurodo, kad buvo be jokio pagrindo Kaišiadorių policijos komisariato pareigūnų su antrankiais nuvežtas į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę. Čia jis paguldytas be sutikimo ir priverstinai laikytas pusantro mėnesio. Visą tą laiką jam buvo leidžiami raminamieji psichiką veikiantys vaistai. Ieškovo paskelbtas bado streikas ir reikalavimai išleisti namo bei pranešti artimiesiems laikyti psichikos ligos požymiais. Hospitalizuojant piliečiui nustatytas lengvas depresinis epizodas, diagnozė per visą stacionarizavimo laiką nebuvo peržiūrėta. Vėliau teismo ekspertai nustatė asmenybės sutrikimą su psichikos dekompensacijos būsena, kas negali būti pripažinta psichikos liga ar sutrikimu. Ligoninė trečią dieną užfiksavo vyriškiui užsiminus apie savižudybę, tačiau tokios mintys neturėjo realaus ketinimo pobūdžio. Apklausus teisme liudytojus nepasitvirtino ir K.L. pavojingumas aplinkiniams. Taigi, byloje neužfiksuota nei sunki liga, nei realūs bandymai nusižudyti. Šiais motyvais remdamasis ieškovas ir paprašė Aukščiausiojo Teismo patalpinimą į ligoninę pripažinti neteisėtu.

Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad K.L. hospitalizavimas atitiko priverstinio požymius. Nebuvo laikytasi tuometinės priverstinio stacionarizavimo procedūros: negautas savivaldybės psichikos sveikatos komisijos sutikimas, ligoninės administracija nesikreipė į apylinkės teismą dėl gydymo pratęsimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė ir pagrindą būtinajai medicinos pagalbai, kurią teikiant nereikia paciento sutikimo. Teismas, priimdamas nutartį šioje byloje, peržengė kasacinio skundo ribas. Jis plačiau išaiškino Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo ribas, kadangi pripažino, kad asmens priverstinis hospitalizavimas yra jo teisės į laisvę apribojimas. Tokiu būdu į Lietuvos teisminę praktiką įvestas tarptautinis požiūris.

Pamokanti byla

Kauno psichiatrijos ligoninės gydytoja D.P. bylinėjosi su atsakovais - Kauno psichiatrijos ligonine, Kauno medicinos universiteto klinikomis ir Kauno miesto savivaldybe. D.P. prašė teismų pripažinti neteisėtu jos priverstinį hospitalizavimą ir komisijos sprendimą dėl leidimo hospitalizuoti, grąžinti į darbą, atlyginti žalą. Ieškinį buvusi Kauno psichiatrijos ligoninės gydytoja motyvavo tuo, kad įstaiga jai išdavė nedarbingumo pažymėjimus, kurių ji neprašė. Priverstinai hospitalizuota vienai dienai šioje ligoninėje ir prievarta mėnesį gydyta Kauno medicinos universiteto klinikose, ji prarado pareigas, o vėliau ir darbą. Ši byla ypatinga ir tuo, kad apylinkės ir apygardos teismai konstatavo sunkią ligą - progresuojantį endogeninės kilmės lėtinį psichikos sutrikimą - bipolinį afektinį sutrikimą, kuris ir psichiatrų komisijos, ir liudininkų pripažintas sunkiu.

Aukščiausiasis Teismas vienos dienos priverstinę hospitalizaciją neteisėta pripažino tik dėl to, kad nebuvo pavojaus jos gyvybei, nors moteris ir išsakė suicidinių minčių. Teismas pripažino, kad tokių minčių išsakymas dar nėra pagrindas priverstiniam guldymui į psichiatrijos ligoninę. Iš tiesų ši byla labai pamokanti, nes nenustatyta jokių pažeidimų - nei priverstinio hospitalizavimo tvarkos, nei procesinio kreipimosi į savivaldybės psichikos sveikatos komisiją, nei šios komisijos sprendimo priėmimo tvarkos. Tačiau teismas priėmė iš dalies palankų sprendimą moteriai, nes neįrodyta, jog jos sveikatos būklė buvo pavojinga jai pačiai. Aukščiausiasis Teismas įvertino moters elgesį prieš stacionarizavimą ir po, kas neleido spręsti, kad grėsmė jos gyvybei buvo reali. Grąžinimo į darbą Aukščiausiasis Teismas nesvarstė.

Dvasios ligonis - ne priemonė tikslui pasiekti

Klubo “13 ir Ko” pacientų teisių gynimo grupės (toliau - Grupė) vadovė Zina Samsanavičiūtė išsyk pareiškė, kad teistis likimo draugų tikrai niekaip neskatino. Iš tiesų tarptautinės pacientų teisių gynimo organizacijos imasi gan drastiškų priemonių gindami pacientų teises. Psichikos negalios paramos centras (Mental Disability Advocacy Center), kurį remia Europos Taryba, netgi išleido praktinį vadovą teisininkams - kaip pritaikyti Europos žmogaus teisių konvenciją pacientų teisių gynybai. Psichikos ligonių teises Lietuvoje ginanti Grupė užsieniečių rekomendacijomis nesinaudoja, nors jie siūlosi net teismų išlaidas apmokėti. “Mums svarbiau, kad ginčas išsispęstų be teismo. Teismas - pernelyg sunki procedūra - ir ligoniui, ir atsakovui, medikui, kuris dažniausiai ligonio teises pamina ne iš piktos valios, o aplinkybių, netobulų sveikatos ir teisinės struktūrų verčiamas”. Z.Samsanavičiūtė, kuri pati yra teisininkė, mano, kad abi bylos atspindi ne blogą psichikos pacientų teisių būklę Lietuvoje. Veikiau atvirkščiai - demokratėjančią visuomenę. “Net aukščiausioji teismo sistema nusprendė bylas pacientų, neįgaliųjų naudai”. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu pripažįstama, kad psichikos pacientai negali būti diskriminuojami dėl psichikos sveikatos sutrikimų, turi tokias pat politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises kaip ir sveikieji.
Teismas patenkino pacientų ieškinius dviems psichiatrijos ligoninėms - Žiegždrių ir Kauno. Ar tai reiškia, kad pacientų teisės labiausiai pažeidžiamos šiose gydymo įstaigose? Pacientų teisių gynimo grupės vadovė Z.Samasanavičiūtė sako šito negalinti nei patvirtinti, nei paneigti - su anketomis į šiuos stacionarus jie nebuvo įsileisti.

Lieka spragų įstatymuose

Kita vertus, dar ne viskas šiandienėje teisinėje praktikoje yra palanku psichikos ligoniui. Anksčiau priverstiniam guldymui ligoninėn reikėjo paciento dalyvavimo - savivaldybės komisija su žmogumi kalbėdavosi. Dabar teisėjas, kuris nėra medikas, vienašališkai sprendžia, ar skirti priverstinį gydymą. Todėl sprendimas gali būti priimamas ir ligonio atstovui nedalyvaujant. Taip pat pacientų Grupės atstovė pastebi, kad sprendžiant ar reikia priverstinai guldyti į ligoninę, iki šiol nedera Psichinės sveikatos priežiūros įstatymas ir Civilinis kodeksas. Įsakymas numato, kad priverstinė hospitalizacija taikoma tik tuomet, kai žmogus yra pavojingas savo ir aplinkinių sveikatai bei gyvybei. Tuo tarpu Civilinis kodeksas pripažįsta dar vieną sąlygą - kai asmuo kelia pavojų savo ir aplinkinių turtui. Ši sąlyga į įstatymą nėra perkelta. Kaip būtų elgiamasi konkrečiu atveju?

Komentaras

Laura Navickaitė, 26 metų, Mykolo Romerio universiteto magistrantė, apsigynusi magistro darbą tema “Žmogaus teisių apsauga. Psichikos pacientų teisės”. Darbo vadovė - Konstitucinio Teismo teisėja prof. dr. Toma Birmontienė

- Žinoma, kad yra gerai, jog psichikos pacientai laimi bylas. Žmonėms su negalia deklaruojamos tos pačios teisės kaip ir sveikiesiems. Psichiatrinėsdiagnozės nustatymas negali būti pagrindas asmens teisių pažeidimui. Vien tik manymas, kad psichikos pacientai yra potencialūs nusikaltėliai, kelia pavojų ar kitaip “skriaudžia” visuomenę, neturėtų suteikti pagrindo jų teisės į laisvę apribojimui. Konstitucija be išlygų įtvirtina asmenų, kurių konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Spragų įstatymuose, reglamentuojančiuose psichikos pacientų teisinę padėtį, yra. Pavyzdžiui, teismo leidimas priverstinai hospitalizuoti asmenį į psichiatrijos ligoninę nėra skundžiamas. Tačiau, asmenį suėmus dėl įtarimo padarius nusikalstamą veiką, nutartis dėl suėmimo gali būti skundžiama. Tokiu atveju psichikos pacientams lieka viena išeitis - kreiptis į teismą civiline tvarka pareiškiant ieškinį dėl priverstinio gydymo pripažinimo neteisėtu bei materialinės ar moralinės žalos atlyginimo. Be to, yra prieštaringos Civilinio kodekso ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo normos, reguliuojančios priverstinį gydymą. Įstatymas skirtingai nei kodeksas nenumato grėsmės turtui kaip pagrindo priverstiniam gydymui. Kadangi įstatymo normos taikomos tiek, kiek neprieštarauja kodeksui, praktikoje gali pasitaikyti tokių atvejų, kai dėl žalos turtui psichikos pacientai būtų prievarta paguldyti į ligoninę.