Balandžio 8 d. 10 val. rinkomės Atviros Lietuvos fondo salėje, kur buvo eksponuoti balandžio 1 d. atlikti mūsų darbai. Fotografavomės prie spalvingų veltinių ir džiaugėmės, kokie minkštučiai jie tapo po fabriko “įsikišimo”. Kamšytinis darbas kuriamas klojant sintetinį arba natūralų pluoštinį klodą ant medžiagos, vėliau jį tvirtinant siūlų dygsniais. Suformuotas paviršius prakamšomas ir sutvirtinamas specialiomis adatinėmis staklėmis.
      Susitikimą pradėjome svarstydami, ar etiškas parodos plakatas. Jis vaizdavo raudonais siūlais surištą moters galvą. Mano manymu, jis negali įžeisti, nes iš tiesų kartais su tikrove mus riša tik plonytis ir netvirtas siūlas… Klubo pirmininkė jame įžvelgė šizofreniją, kurios pagrindinis simptomas – proto skilimas.
      Pirmoji pranešimą apie meną ir jo sąsajas su Lietuvos psichiatrija skaitė Klubo pirmininkė. Ji minėjo gausybę Klubo narių parodų Lietuvoje ir užsienyje, narių kūrybos kelią. Juk daugelis menininkų “užgimė” paraginti ne kvailioti, o teplioti – eiti į meno terapijos studiją ir piešti. D. Survilaitė mano, kad neįmanoma psichikos sutrikimus diagnozuoti iš piešinių, tačiau jie gali tarnauti kaip pagalbinė priemonė žmogui ir jo vidiniam pasauliui pažinti. D.Survilaitė taip pat prisiminė diskusijas su Dailės akademijos vadovybe ir nepavykusius bandymus įtikinti, kodėl reikalinga meno terapeuto specialybė.
      Vilniaus dailės akademijos doktorantas Kęstutis Šapoka skaitė akademiškesnį pranešimą. Keletas jo teiginių: “Realybė ir fantazija mene nėra priešingybės. Klasikinės meninės priemonės jau seniai peržengė savo ribas. Kuriantis žmogus gali rinktis eklektinę techniką, jis “žaidžia”, gali pabūti kitu, išmušti save iš vėžių, atrasti save iš naujo, prarasti savo tapatumą, jį suprobleminti ir t.t.” “Įdomus ne tik paciento vidinis pasaulis, bet ir pats gyvas kūrybinis procesas, meninė akcija, santykis su aplinka – “happening’as” (angl. vyksmas).”
      Visi nekantriai laukėme menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės komentarų. Ji sakė, kad VDA Tekstilės katedros studentės bijojo taip, kaip mes, džiaugtis ryškiomis spalvomis, nes jos mokomos, kad tikras meniškumas yra subtilus ir spiginančias spalvas derinti itin rizikinga. Pasak jos, mūsų, pacientų, įkvėpimo šaltinis buvo vaikų piešiniai, kurie 20 amžiaus pradžioje įgavo meno statusą. Pastebėta, kad vaikai iki 9 metų piešia nevaržomai ir visai atlapaširdiškai. Anot menotyrininkės, Edmundo “Paukštis”, panašus į strutį, suteikia jaukumo, šiltumo, emocingumo ir saugumo. Jis ryškus, tačiau kontrastuoja su daug ramesniu fonu. Albertui, pasak menotyrininkės, rūpėjo užmojis, o “užsimota kaip reikiant”. Jo “Širdies balansas” sulaukė didžiausio dėmesio. Jis ne tik traukė akis savo ryškumu, raudona spalva, bet ir užėmė daugiausiai ploto. Jo motyvas daugiaprasmis: širdis vienu metu išgyvena ir skausmą, ir džiaugsmą. Viso šio darbo centre sūkurys, kuriame vyksta skirtingų pradų (gėrio ir blogio, In ir Jan) kova. Laisvūno veltinis be pavadinimo buvo apibūdintas kaip abstraktus ir dekoratyvus. Jis, kaip vitražo meistras, ir be mokslų suprato, kad ryškios spalvinės dėmės reikalauja kontūro bei įrėminimo. Nors Zinos veltinio spalvos ir ryškios, tai - grafinis vaizdavimas. Vyksta dviejų spalvų – raudonos ir mėlynos – dialogas, judesys. Jos darbas vertikalus, “Gėlė ugnyje” – veržimasis aukštyn, kilimas į viršų. Jei būtų siekta ramumo efekto, menotyrininkė siūlytų rinktis kvadrato formatą. Mano darbas “Neša vėjas mano laimės laivą” buvo apibūdintas kaip optimistiškas ir keliantis kraujospūdį. Jis tiktų didelės erdvės interjere, pvz. ligoninės vaikų skyriuje.
      O septynių studenčių darbai tarsi kalbasi tarpusavyje, juos galima sujungti į metų laikų ciklą, jų motyvai lengvi, subtilūs, tarsi sakuros žydėjimas. Tai grupinis darbas, kur enininkės jautė viena kitą. Gal ateityje jos taip pat susiburs į bendrą komandą, kaip garsiosios “Baltos Kandys”, – komentavo R.Rachlevičiūtė.
      Kadangi šio simpoziumo kuratorė buvo psichiatrė Nijolė Goštautaitė Midttun, negaliu nepacituoti jos minčių: “Meno terapija – tai gydymas menu ir kūryba. Kamšymo technika itin prieinama ir smagi mokytis, ji tinka ir sunkią patologiją arba šalutinį vaistų poveikį patiriantiems pacientams, kuriems sunku naudotis kitais instrumentais. Ji skatina asmenį siekti tobulesnės saviraiškos”. Anot N.Goštautaitės, Lietuvoje meno terapija kol kas taikoma labai ribotai, nes trūksta specialistų. Meno terapijos instrumentų arsenalas taip pat negausus – labiausiai paplitusios įvairios piešimo arba tapybos technikos.
      Po pranešimų žiūrėjome studentų filmą, kurio veikėjais buvome mes patys, įsitraukę į kūrybą ir savo darbų komentavimą. Pasidžiaugėme, kai renginio metu išdalijo dar šviežius parodos katalogus su projekto pristatymu ir spalvingais mūsų “triūso” rezultatais.
      Vaišinomės kava, bendravome ir juokavome, kodėl tai, kas kitiems malonumas, pacientams – meno terapija? Taip pat užvirė neformalios diskusijos, ar daug raudonos spalvos pacientų veltiniuose reiškia jų užslėptą agresiją ir tramdomą seksualumą. D.Survilaitė mūsų kūrybą taikliai komentavo tuo, kad tikri menininkai moka “pašizuoti”, kurti tyčia ir kitaip, o mes rinkomės vaikišką stilių, piešėme, kaip širdis veda, nes mūsų niekas nemokė. Tai taip pat pasakytina ir apie spalvinį jautrumą. Kitą sykį mes gal irgi rinksimės blyškias spalvas ir niekam nepavyks įžvelgti patologijos apraiškų ar Froido įkvėptų pasąmonės simbolių. Išlaisvėjusios mintys ir emocijos kartais pagimdo šedevrus, tad, manau, bent meninėje kūryboje verta ištrūkti iš kontrolės, suvaržymo gniaužtų ir pasikliauti spontaniškai gimstančiomis nuojautomis.
      Renginio pabaigoje sulaukėme Aistės Mažutytės, kuri veda kultūros skiltį “Panoramoje”, Lietuvos TV. Jai atsakinėjo Klubo pirmininkė, o iš mūsiškių, kaip visuomet, “pasiaukojo” Edmundas ir davė interviu visų dalyvių vardu.
      Dėkojame Tekstilės katedros vedėjai Eglei Gandai Bogdanienei, jos studentėms, visoms simpoziumo kuratorėms ir visiems, visiems, kurie pradžiugino mus meno švente.

Monika Nemanytė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2005, Nr.2/28