balandžio 29 d. šventė 60-metį. Respublikinėje Vilniaus
psichiatrijos ligoninėje (RVPL) ji dirba jau 13 metų tiek pat, kiek egzistuoja
mūsų Klubas. 1993 m. savo bendraklasę, architektūros specialistę, paminklosaugininkę,
pakviečiau į vyrų skyrių paskatinti ir pamokyti pacientus piešti. Irma visiškai
pakeitė
specialybę, pasiryžusi daugiau nebeprojektuoti namų, neberegistruoti Lietuvos
kultūros paveldo, o paskirti savo laiką, meilę ir kantrybę tiems, kam to labiausiai
reikia psichikos ligoniams. Irma vadinosi meno terapeute, vėliau dailės mokytoja,
dabar ji socialinė darbuotoja. Tiesą sakant, man ji visada buvo ir bus meno
terapeutė. Manau, kad ji pelnytai galės ja vadintis, kai tokia profesija bus
įteisinta. Kažkada Irma su humoru žurnalistei pasakojo apie pirmuosius savo žingsnius
į psichiatriją, kartais komiškus. Tada dar neturėjome patirties mokėmės kartu.
Kartu važiavome į užsienį, dalyvavome dailės parodose, stovyklose, rašėme straipsnius,
skaitėme pranešimus konferencijose. Irma visada mane žavėjo savo kūrybingumu,
žmogiškumu, intuityviu sugebėjimu bendrauti su psichikos ligoniais, pakantumu
ir meile pacientams. Iš kuklaus užimtumo kambarėlio vyrų skyriuje dailės studija
išaugo į atskirą kelias patalpas turintį meno kompleksą. Iš tikrųjų iki šiol
gerai nežinau, ar Irma džiaugiasi, ar gailisi pakeitusi specialybę. Irma dalyvavo Klubo veikloje nuo pat jo pradžios: rašė dienoraštį, straipsnius į Klubo žurnalą, projektavo daugelį Klubo leidinių, kuravo paveikslų parodas ir kūrė parodų plakatus. Dabar, 1999 m. rudenį išsiskyrus mūsų keliams, iš aktyvios Klubo narės Irma tapo garbės nare. Nors jau daug ko patys išmokome, dar vis klausiame Irmos patarimų, pasitikėdami jos žiniomis ir subtiliu skoniu. Dar vis paprašome parašyti straipsnių apie parodas, kitus renginius ir visokius menus mūsų žurnalui.
Linkėdami Irmai sėkmės, sveikatos, visko, ko tik trokšta jos širdis, tikimės, kad ji ir toliau nepamirš mūsų Klubo, toliau mums talkins, kad mes vieni iš kitų mokysimės ir vaisingai bendradarbiausime.