Liepos mėnesį 17 - 21 d., iš viso 5 dienas, teko dalyvauti Jungtinėje Europos ir pasaulio (ENUSP ir WNUSP) psichikos paslaugų vartotojų konferencijoje “Bendradarbiavimas už žmogaus teises ir orumą” Danijos miestelyje Vejle. Vykau ne viena, o kartu su L.Čiukšiene, atstovaujančia savo Draugiją. Ji vežėsi gausybę būsimų konferencijos dalyvių internetinių pranešimų ir sakė geriau nutuokianti, į kokį susibūrimą vykstanti, nei aš. Susitikome Kaune, kur iš Karmėlavos oro uosto skridome į Palangą, o persėdusios atvykome į antrąjį po Kopenhagos oro uostą - Billundą. Šis miestas garsėja Legolandu. Buvome beveik apsisprendę vykti autobusu, tačiau West Express firma, kurios nuolatiniai klientai esame, padarė nuolaidą ir kainų skirtumo tarp lėktuvo ar autobuso nebeliko. Tokiu būdu dar liko para poilsiui ir adaptacijai, sutaupėme jėgų ir dar aktyviau įsijungėme į konferencijos veiklą.

             Į Vejle iš oro uosto važiavome autobusu ir taksi, tačiau atvykę į užmiesčio sporto kompleksą apstulbome nepamatę jokio skelbimo ar užrašo. Važiavome su pigaus jaunimo viešbučio adresais tiksliai nežinodamos, ar mūsų laukia nakvynė iš penktadienio į šeštadienį. Administratorė konferencijos dalyvių sąraše surado mūsų pavardes ir tą patį vakarą paskyrė kambarius. Buvome kone vienintelės atvykėlės, koridoriuje sutikome tik dvi Afrikos atstoves iš Pasaulio moterų organizacijos - Janet ir Naomi. Oficialioji dalis buvo suplanuota kitos dienos popietę - 16 val.

           Komplekso viduryje buvo baseinas, o šalia jo puikavosi veidrodinis rutulys - kai aptikome tik simbolines duris, jis pasirodė dar paslaptingesnis. Plane jis buvo pavadintas Globus (nuotraukoje), į jį patekome požeminiu tuneliu, čia ir prasidėjo konferencijos atidarymas.
             Konferencijos organizatoriai ir valdybos nariai buvo pasipuošę geltonais kaspinais ant rankų, kad išsiskirtų iš kitų. Prisėdau šalia dalyvių iš Gvinėjos. Juodaodis vyras, kurčiasis ir turėjęs psichikos problemų, buvo atsivežęs išdidžią auksais apsikarsčiusią padėjėją. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad ji nepajėgė suteikti reikalingos pagalbos - ženklų kalbos nenaudojo, tik ant popieriaus lapo rašė svarbesnes mintis. Prisipažino, kad geriau moka prancūzų nei anglų kalbą, o jau iš anksto visiems buvo skelbta, kad pastaroji bus pagrindinė. Padėjėja sakė, jog jie priklauso Vakarų Afrikos neįgaliųjų federacijai ir atstovauja 14 šalių neįgaliesiems.
           Pirmasis kalbėjo Danijos vartotojų lyderis Karl Bach Jensen. Jis sveikino žmones suvažiavusius iš visų kontinentų. Pasidžiaugė, kad mus pasitinka pirmos šiltos dienos po rudeniškos vasaros. Užsiminė, kad esame prie paties gražiausio Danijos fiordo (informacijos, kaip jį surasti, niekas nepateikė, patys danai nežinojo kelio, turistinės programos numatyta nebuvo).

Karlas sakė, kad ši konferencija jam yra likimo dovana. Pasakojo, kad vos prieš porą savaičių patyrė krizę, jautėsi dievu. Jam padėjo tik šeima, nes kitur jis ir nesikreipė. Karlas nesitvėrė savame kailyje, džiaugdamasis, kad bus svarbiu, nes pakviestas kalbėti į nacionalinį radiją ir televiziją. Jis teigė, jog Europoje pažeidinėjamos žmogaus teises ir reikia viso pasaulio solidarumo, kuris akivaizdus jau dabar, susirinkus 180 asmenų iš 52 pasaulio šalių. Būdamas šeimininku jis ragino per daug nesivaišinti alkoholiniais gėrimais, likti šviežia galva ir švęsti tik paskutinį vakarą. Vėliau Karlas pasakojo, kad augo kaime ir šiuo metu daug laiko skiria gėlių auginimui. Nors jo tėvas buvo pastorius, tačiau mušė motiną. Šeimoje Karlas patyrė daug veidmainystės ir dabar yra ateistas. Sakė neapkenčiąs ironijos, kuri tokia madinga Vakarų visuomenėje, ir jaukiai jaučiasi tik Afrikoje, ten turi daug draugų. Ekspozicijų salėje jis pasirūpino antipsichiatrinių knygų paroda, jų buvo apie kelis šimtus. Vieną stalą nuklojo žolelėmis ir alternatyviais vaistais, kuriuos aiškino enciklopedija “Natūralios priemonės nuo šizofrenijos”. “Aš vaidinu klouną, nes tai yra mano būdas išgyventi, nepakliūti į priešiškų gydytojų nagus”,- postringavo Karlas. Jis buvo vienas emocionaliausių pranešėjų. Uždarant konferenciją jis įteikė mažą gėlytę - saulutę vežimėlyje sėdinčiam Danijos neįgaliųjų atstovui, pasakęs, kad ji išsiskleidžia tik šviečiant saulei, pravirko ir negalėjo tęsti kalbos.

             Antroji kalbėjo iš pažiūros daug dvasinės stiprybės ir atkalumo turinti moteris - Judi Chamberlin iš JAV. Pacituosiu keletą jos minčių. Galingos jėgos diskredituoja mūsų balsus, tačiau mes turime ką pasakyti pasauliui, nes esame vertingi žmonės. Dar egzistuoja priverstinis gydymas, draudimai globoti vaikus, vesti, daug darbo turi atlikti vietinės, nacionalinės ir tarptautinės vartotojų organizacijos. Turime mokytis vieni iš kitų ir priimti bendras nuostatas. Mes nesame bejėgiai, bebalsiai, silpni ar ligoti, mūsų mintys nėra tik simptomų apraiška, mūsų idėjos gali keisti pasaulį. Ji ragino konferencijos metu prieiti ir užkalbinti kiek galima daugiau nepažįstamų žmonių.

             Įspūdį paliko vengro Gabor Gombos kalba. Jis kalbėjo kaip 1999 m. Liuksemburge išrinktos ENUSP valdybos pirmininkas ir žavėjo savo tvirtumu, nuoseklumu, mandagumu. Jis tvirtino atsikratęs baimių, kad konferencija gali būti nesėkminga. Atvyko, kaip ir buvo numatyta, didelis skaičius dalyvių iš labai įvairių šalių. Gabor citavo Indijos šviesuolio M.Gandi žodžius: “Taika yra vienybė skirtingume”. G.Gombos žodžiai: “Žmonių teisės Europoje pažeidinėjamos sistemingai. Kai kalbate apie žmogaus teises ir orumą, neužmirškite, kad kalbate apie visus pasaulyje, nes taip gali atsitikti kiekvienam. Politinė psichiatrija egzistavo ne tik Tarybų Sąjungoje, ji gaji visur. Mokslininkai negali nuspręsti už kitus ir uždrausti gimti genetiškai netobuliems vaikams - tai moralės ir etikos klausimai. Atkreipkite daugiau dėmesio už ką, o ne prieš ką kovojate, daugiau pozityvios kalbos vietoj negatyvios”.

             Konferencijoje buvo paskelbta, kad pirmą kartą susirenka psichiatrijos vartotojai kartu su išlikėliais. Šių terminų skirtumai jau buvo aptarti ankstesniuose mūsų laikraščio numeriuose, tačiau patys dalyviai juos aiškino paprasčiau - vieni vartoja vaistus, kiti jų nevartoja arba vieni sutinka su psichiatrų jiems siūlomais gydymo būdais, o kiti jaučiasi sistemos nuskriausti, neteisingai, be reikalo arba per prievartą gydyti. Šiuo klausimu kalbėjo vienas dalyvis iš Prancūzijos, su marškinėliais, kur sparnuotos smegenys nešė užrašą “Mad Pride - Išdidi beprotystė”, tačiau jo kalba buvo priimta kaip išsišokimas. Jis klausė, ką turi bendra tie, kurie aktyviai protestuoja prieš psichiatriją ir tie, kurie sutinka su jos teikiamomis paslaugomis. Vėliau kalbinau jį prancūziškai ir jis pasakojo, kad 3 mėnesiams buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę vien dėl to, kad sirgo plaučių liga ir spjaudė krauju. Sunku buvo tuo patikėti. Pastebėjome, kad jis pilnas piktų idėjų ir jo šalinasi kitos grupės, atvykusios iš Prancūzijos.

             Šią konferenciją finansavo Danijos socialinių reikalų ministerija ir LAP - Danijos vartotojų ir eks-vartotojų asociacija. Joje buvo skelbiama, kad vartotojų organizacijos turi atsisakyti finansavimo iš farmacijos kompanijų. Buvo patariama nebendrauti ir su tomis organizacijomis, kurioms finansavimą teikia vaistų pramonė.

             Kalbėdama apie konferencijos atmosferą, galiu sakyti, kad ji buvo laisva, atpalaiduojanti. Buvo dalyvių, kurie neslėpė savo blogos savijautos, pasisakydavo esantys pavargę, nepajėgiantys vesti seminaro, turintys ilgiau pamiegoti, atsigauti. Vieną rytą buvo pratrūkus raudoti Tina, turėjusi skaityti svarbų pranešimą apie savo darbą JT Konvencijos rengime. Jai buvo pasiūlyta vieną dieną praleisti kempinge. Tokie jausmų proveržiai neatrodė kilę iš niekur - visi daug ir įtemptai dirbome, ką jau kalbėti apie organizatorius, sekretorius ir valdybos narius, užsikrovusius didžiausią naštą.

             Žinojau, kad grįžus man užduos klausimą, ką nuveikiau klubo labui, tad negailėdama savęs “mezgiau” ryšius, tik keletą klubo bukletų paskleidžiau ant parodos stalo, visus kitus įteikdavau pabendravus su kuo nors tete-a-tete. Susipažinau su prancūzais, kurie pakvietė kitąmet atsiųsti piešinių ir dalyvauti parodoje Paryžiuje. Kalbėjau su rumunu Ion, kuris skaitė mūsų internetinį puslapį ir žadėjo atsiųsti nuomonę apie tai, aprašytą jo redaguojamame laikraštyje. Jis pasakojo išgyvenęs elektrošoką be narkozės ir dabar daugelis zyziančių aparatų kelia jam bjaurius prisiminimus. Jo nuomone, geriausias būdas sveikti - turėti užsiėmimą. Jau pažįstamas iš GAMIAN konferencijų čekas Michal Balaban pateikė savo pasikeitusį adresą, organizacijos Columbus, kuriai vadovauja, ataskaitą. Prisipažino norintis bendrauti daugiau ir pasikeisti vizitais. Su kai kuriais dalyviais bendrauti buvo sunkiau - daugelis, ypač skandinavai, būriuodavosi atskirai nuo kitų ir kai norėdavai šalia jų prisėsti, kad ir ne itin svarbios paskaitos metu, jie aiškiai parodydavo, kad kėdes užėmė atstovams iš savo šalies. Svarsčiau, ar mes tik per daug ištroškę kontaktų, ar mus truputį ignoruoja, jog esame Europos naujokai ir dar finansiškai silpnesni. Labiau susipažinau su danu David Kommar, nustebinusi jį, kad Lietuvoje yra Komaro dvaras. Šį faktą jis tuoj pat įsirašė į savo diktofoną. Būtent jo komuna apmokėjo kelionės išlaidas 3 asmenims iš kiekvienos besivystančios šalies, mes buvome priskirti prie turtingesnių, mums padengė tik kelionių Danijos viduje išlaidas. Davido organizacija vadinasi “Security base” (Saugumo bazė). Jis pasakojo patyręs 6 psichozes, tačiau dabar mokosi, vartoja vaistus, aptarnauja savo organizacijos kompiuterius, kuria programas. Su kitu danu užvirė pokalbis apie istoriją. Jo žmona lenkė, jis klausė, ar Lietuva - tai buvusi Lenkija.

             Užtekdavo pasisveikinti ar pakalbinti ką nors iš afrikiečių, jie visiems paskelbdavo, jog tapai jų draugu. Įdomi pažintis buvo su Patricia Athieno, pradinės mokyklos Ugandoje, kurioje mokosi daugiau kaip tūkstantis vaikų, direktore. Vienoje klasėse šurmuliuoja daugiau kaip šimtas vaikų. Ji sakė vartojanti Haloperidol dekanoat ir kad šis vaistas Afrikoje pats brangiausios. Kai kurios šeimos, norėdamos jo įsigyti, iš bankų ima paskolas. Patricios viršininkas ją išleido į konferenciją žinodamas jos problemą. Ji sakė, kad jos šalyje mažai kvalifikuotų mokytojų. Ji - vieniša mama, augina 2 vaikus, jai padeda ateinanti tarnaitė. Į konferenciją kartu su kita mergina jos atsivežė atspausdintus savo liudijimus, kaip susirgo ir gydėsi. Egzotiška tai, kad jų tėvai jas bandė gydyti magija, ritualais. Vietiniai žiniuoniai 3 mėnesius Patricią gydė žolėmis, kurias ji kvėpavo, gėrė ir kuriose maudėsi. Už tai tėvai turėjo atiduoti 2 karves, 3 ožkas ir daug vištų, visai genčiai rengti savaitėmis trunkančias puotas. Tačiau Patriciai susitvarkyti padėjo ligoninė ir dabar ji pasisako už modernią psichiatrinę priežiūrą. Nevienodas afrikiečių kultūrų lygis kartais badė akis - viena mergina, kuri prisipažino esanti iš labai vargingos šeimos, pietų metu persižegnojo ir vištieną, ryžius ir daržoves ėmė valgyti rankomis. Ateityje planuojama rengti susirinkimą Afrikoje, kur būtų įkurta visus šios šalies vartotojus vienijanti asociacija.

             Kai užkalbinau Sylvia Coros iš Kalifornijos, ji man prisistatė labai kukliai – “aš tik paprastas išprotėjęs žmogus”. Į ką aš atsakiau - gal ir esate pamišus, bet nekvaila. Vėliau sužinojau, kad ji yra WNUSP valdybos narė, konsultantė bei atsakinga už kompiuterizavimo ir informacijos platinimo darbus. Ji inicijavo WNUSP ryšius su kitais neįgaliųjų aljansais.

             Be pranešimų galėjai rinktis 2 seminarus iš pasiūlytų 12. Su Lina pasirinkome skirtingus, kad susidarytume platesnę nuomonę. Pasirinkau mūsų klubo pirmininkės pažįstamo lenko Piotr Iwaneyko, profesionalaus teisininko seminarą. Jis buvo atvykęs kartu su savo vice-prezidentu Jerzy iš “Širdžių brolijos”(“Braterstwo serc”) Krokuvoje. Pasakęs, kad yra geresnis klausytojas nei kalbėtojas, jis suteikė žodį susirinkusiems. Prieš seminarą Piotras skelbėsi, kad kalbės, kaip naudoti gerus ir blogus įstatymus mūsų poreikių labui, kadangi tas pats įstatymas gali būti mums geras ir taip pat mūsų teises pažeidžiantis. Seminare klausėme Joseph A.Rogers iš Filadelfijos pasakojimo. Jis vadovauja savipagalba užsiimančiai vartotojų organizacijai, tačiau svarbus jų darbas yra įtakoti įstatymų keitimus. Jis ir mus ragino pradėti nuo mažiausio: jungtis į judėjimus, koalicijas, kampanijas. Idėjos tampa įstatymais ir pakanka 1 asmens, kuris gintų daugumos poziciją. Pasakojo, kad jų valstijoje skirta 100 milijonų dolerių kaliniams su psichikos problemoms ir jie vykdo peer advocacy - tai reiškia, jų teises gina tik buvę ar esantys pacientai, kurie lankosi kalėjimuose. Piotr pasakojo, kad Lenkijoje pacientų teisių gynėjus samdo ligoninės; jis yra vienintelis nepriklausomas advokatas. Dažnas atvejis, jei pacientas kelia bylą, jam nutraukiamas gydymas, jis išrašomas iš ligoninės. Slovakas pasakojo apie jo šalyje priimtą Pacientų teisių chartiją. Jo šalyje realiai nėra teisinių nusiskundimų, nes pacientai nežino savo teisių. Moldovos atstovė buvo atvykus kartu su motina, kuri jai pagelbėdavo judėti vežimėlyje. Moldavė sakė, kad pas juos nėra vartotojų organizacijų, yra tik intelekto sutrikimus turinčių susivienijimai; pati paruošė neįgalumo apibrėžimą pagal tarptautinius įstatymus, kuris anksčiau skambėjo itin nemoderniai. Kišiniove yra tik viena psichiatrijos ligoninė, joje pacientus laiko neilgai, išleidžia dar agresyvius. Skyriuose, kur gydosi moterys ir vyrai, kasmet daromi abortai. Teisių gynėjai kol kas sprendžia tik materialines problemas, pavyzdžiui, kaip išlaikyti butą. Tačiau moldavė sakė, kad pas juos pacientai gyvena geriau nei Rumunijoje ar Bulgarijoje, kur jie miršta nuo bado ar šalčio.

             Kraupių faktų apie pacientų situaciją Indijoje pažėrė Bhargavi Davar. Indijoje laikomasi įstatymų, kurie nėra keisti nuo kolonijinių laikų. Psichikos ligoniai apibrėžiami kaip lunatikai, silpnapročiai, bastūnai. Jie siuntinėjami iš vienos institucijos į kitą, benamiai sodinami į kalėjimus. Vartotojų grupių, kurie kovotų už juos, nėra. Pacientai gyvena tarsi gyvūnų narvuose, jie būna be rūbų, palatos užrakintos, net vaistai išdalinami per grotas, neatidarant durų. Kaip pavyzdys, buvo pasakyta, kad iš 7 yra tik viena sveikimo palata. Kai kurių palatų psichiatrai net nevizituoja. Pacientai, kad užsidirbtų nors cigaretėms, dirba, dalina maistą, vaistus. Žmogui, kuris bandė nusižudyti, 6 mėn. buvo uždėti antrankiai. Taikant elektrošoką (nes jis pigus ir greit žmogų sugrąžina į darbą), nepaisoma ligonio sutikimo, netaikoma anestezija. Daug gydytojų išvyko dirbti į užsienį, iš 2 000 liko tik keli šimtai. Skurdas ir psichikos ligos labai susiję. Daugelis pacientų serga anemija dėl blogo maisto. Žmonės praranda dantis, sveikatą ir orumą. Žurnalistai neįleidžiami. Fotografavimas, atseit, pažeidžia asmens integralumą. Konfidencialumo taisyklės nesilaikoma. Pati pranešėja pasakojo, kad gydytojai mieliau kalbėdavo su jos vyru ar ją lydinčiu asmeniu nei su ja pačia. Užimtumo terapijos nėra, tik televizorius. Švedijos atstovas pasakojo, kad jų delegacija buvo įleista apžiūrėti palatas, kur tvyrojo baisi smarvė. Jie ten sutiko užsienietį, kuris stengėsi perduoti pasą. Jo ambasadai nebuvo pranešta, kur jis atsidūrė. Buvo patarta nevykti į Indiją, nes gali ištikti panašus likimas.

             Labai daug dėmesio susilaukė švedo Maths Jesperson seminarai. Jis kalbėjo apie pasveikimą ir būtinybę kūrybiškai pereiti nuo medicininio prie žmogiškojo modelio. Maths kvietė burtis į aktyvų judėjimą prieš psychofobiją. Šios mintys buvo dominuojančios seminaruose. Kone visi pūtė į vieną dūdą ir skelbė, kad vaistai kenkia smegenims ir yra legalūs narkotikai. Buvo pasisakoma už priverstinio gydymo panaikinimą. Seminarų vedėjai aiškino, kad žmonės pasveiksta, nesvarbu, ar jie gydosi, ar ne. Pacientai nenori visą gyvenimą būti priklausomi nuo vaistų, trokšta vilties, išgijimo. Kaip alternatyva buvo skelbiama teisė remti ir skleisti profesionalią pagalbą atsisakantiems vaistų, teisė steigti vien tik vartotojų kontroliuojamas iniciatyvas. Populiari buvo 80 kronų kainuojanti Peter Lehmann knyga “Kaip atsisakyti psichiatrinių vaistų”. Žadu ją apžvelgti vėlesniuose straipsniuose. Viena atstovė iš Norvegijos nuo pakylos pateikė apibrėžimą, kad psichikos liga - tai loginė vidinės informacijos nuoroda, kaip žmogus turi elgtis visuomenėje. Indijos ir Afrikos atstovai vedė seminarą apie tradicines ir modernias alternatyvas. Jie pabrėžė, kad reikia remtis ne gydymo, o priežiūros filosofija.

             Per kitas konferencijų dienas dar turėjome atlikti techninius dalykus - posėdžiavome regioninėse grupėse, siūlėme ir rinkome valdybos pirmininkus, pavaduotojus, sekretoriatą. Visuotinai buvo apsispręsta, kad nario mokestis bus 0,10 eurų. Organizacijos mokės po tiek už kiekvieną narį. Didesnės narių skaičiumi organizacijos mokės didesnį mokestį. ENUSP pirmininke buvo išrinkta Mary Nettle iš Anglijos. Vyrai nusprendė nekandidatuoti, nes vadovavo organizacijai jau kelias kadencijas. Man tai buvo itin gražus gestas. Visuotinai buvo išrinktas asmuo, kuris atstovautų mažumas. WNUSP neturi prezidento, jie rinko tik valdybos narius. Kol jų pusė diskutavo apie finansus, Europa karštligiškai aptarinėjo skandinavų atsiskyrimą nuo vokiečių, lenkų, Baltijos šalių ir rusų bei tarėsi, ar priimti į savo tarpą Izraelį - nubalsavome “už”. Pasiūliau Piotr Iwaneyko kandidatūrą ir jis buvo išrinktas mūsų regiono grupės pirmininko pavaduotoju. Pakviečiau jį atvykti į mūsų klubą. Savo kalboje prieš visą auditoriją jis sakė, kad jo darbas nebuvo geriausias, bet jis padarė geriausia, ką galėjo ir sugebėjo. Ilgą laiką šioje organizacijoje jis atstovavo Rytų Europos šalims.

             Pranešimą skaitė Tina Minkowitz iš JAV, kuri gina vartotojų teises Jungtinių Tautų komitete. Buvo išplatinti darbo grupės 9 -12 straipsniai, kuriuos turėtume ypač paremti. Pabandysiu išdėstyti jų esmę. 9 straipsnis: iš neįgaliųjų neturi būti atimta “legal capacity” (teisinė kompetencija), net ir finansiniuose sprendimuose. Jei neįgalus žmogus turi sunkumų bendrauti, suprasti informaciją, jam turi būti suteikta atitinkama pagalba, tačiau tik jis pats sprendžia, reiškia savo nuomonę, pasirinkimą, pasirašo dokumentus ir kontraktus. 10,12 straipsniai pasisako prieš kankinimus, nežmonišką arba žeminantį gydymą, priverstines intervencijas ir institucionalizavimą, medicininius ir mokslinius eksperimentus be laisvo ir informuoto asmens sutikimo.10 str. yra prieš bet kokį laisvės apribojimą, sulaikymą “based on disability”, t.y. pagrįstą neįgalumo faktu. Buvo taip pat pasakyta, kad žmogus rizikuoja pats priimdamas sprendimus, tačiau tai yra jo orumo pasireiškimas.

             Be intensyvaus darbo mūsų laukdavo vakarai. Vienas vakaras buvo antipsichiatrinių filmų peržiūra, kitas skirtas visiems, kas galėjo ką nors padainuoti, papasakoti ar pademonstruoti. Atsisveikinimo vakarą buvo surengti iškilminga vakarienė ir šokiai, grojo Karl Bach sūnaus roko grupė. Man patiko, kad alkoholis nebuvo dalinamas į kairę ir į dešinę, jo galėjai tik nusipirkti.

             ENUSP žada organizuoti savo posėdį Lietuvoje, jei gaus pinigų iš Europos Komisijos. Šiam darbui reikia koordinatoriaus iš Lietuvos, kuriam, kaip patvirtino Peter Lehmann, bus gerai užmokėta.

             Konferencijoje išgirdau nuomonių, kurios kartais jaukė mano mintis, tačiau galiu užtrikrinti, kad bendrai priimtos nuostatos buvo pakankamai tolerantiškos ir gerbė kiekvieno požiūrį į psichiatrus ar vaistus. Esu patenkinta, kad galėjome susibičiuliauti, pasijusti stipresniais ir labiau informuotiems kovoje su liga.

Monika ("Klubo 13 ir K^ožinios", 2004, Nr.3/25)