1994-ųjų vasarą baigiau vidurinę mokyklą. Įstoti, kur norėjau, nepavyko, o ir darbo nesisekė gauti. Po beveik savaitę užsitęsusios nemigos, vieną ankstų liepos rytą "greitoji" atvežė į psichiatrijos ligoninę. Ten gulėjau ilgai - beveik pusę metų. Slėgė aplinka, grotos, durys be rankenų. Visa laimė, kad kasdien brolis aplankydavo. Grįžau iš ligoninės, jau turėdamas antrą invalidumo grupę. Kitais metais įstojau į aukštesniąją mokyklą, kur baigiau vadybininko specialybės pirmą kursą.
       Rugsėjį, kai reikėjo sugrįžti į mokyklą, vėl atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje. Teko imti akademines atostogas. Po jų grįžau tęsti mokslų. Mokiausi gerais pažymiais, gaudavau padidintą stipendiją. Bendramoksliai net neįtarė, kad sergu psichikos liga. Mokykloje nepatyriau jokios diskriminacijos. Baigiamuosius egzaminus išlaikiau dešimtukais. Baigęs mokyklą dirbau įvairius darbus.
       Dabar mano sveikata gera, šeštus metus kasdien geriu Rispoleptą, o nuo 1997-ųjų nebegulėjau psichiatrijos ligoninėse. Dirbu nekvalifikuotą darbą: tvarkau aplinką, prižiūriu gėles, pjaunu žolę. Nors atlyginimas daugiau simboliškas, esu patenkintas, kad turiu darbą.
       Per dešimt metų susigyvenau su savo liga. Šiuolaikiniai vaistai padeda jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu. Dėl ligos nesu patyręs jokios diskriminacijos, niekas atvirai nėra ką nors pasakęs, o kad esu ligonis - dauguma to nežino, juk ant kaktos neparašyta. Tikiu, jog daugiau nebeteks gultis į psichiatrijos ligoninę. Noriu patarti kitiems ligoniams: kasdien vartokite vaistus ir jausitės daug geriau, išvengsite ligos paūmėjimo.

Valdas

ATGAL>>

       Susirgau 1994m. sausį. Mėnesį prasikankinau namie, nes namiškiai nesuprato, kas su manim darosi.Tačiau, kai suprato, negalėjo prikalbinti kreiptis į psichiatrus.Kuomet būklė tapo visai tragiška (girdėjau balsus trimis kalbomis ir nemiegojau nė minutės net tris paras) pati maldavau vyro, kad kur nors vežtų, nors ir į Žiegždrius.
       Tuomet Kaune, Dariaus ir Girėno gatvėje esanti ligoninė vadinosi Neurozių klinika, tad kitiems žmonėms taip ir atrodė, kad jie serga neurozėmis. Per vieną ilgą pokalbį su savo psichiatre jos kabinete perskaičiau ligos istorijoje tris žodžius: šizofrenija, depresija, paranoidas. Nors šie žodžiai buvo parašyti lotyniškai, nesunku juos perskaityti. Visos tos diagnozės manęs nė kiek negąsdino.Be to gydžiusi psichiatrė ir neslėpė, kuo aš sergu.
       Ligoninėje gulėjau keturis mėnesius, po to gavau antrą invalidumo grupę. Nuėjusi į polikliniką pas vidaus ligų gydytoją, pas urologą, ginekologą, ar kitą specialistą, vis išgirsdavau klausimą, dėl ko turiu invalidumą. Atsakydavau tiesiai šviesiai - paranoidinė šizofrenija, depresija. Taip vietoj visų mano darboviečių (buvo nubrauktos) atsirado paciento kortelėje įrašas: 2-ra invalidumo grupė dėl psichikos ligų.
       Bandžiau išnaikinti tą nemalonų įrašą kortelėje. Perklijavau tik vieną lapą, tvarkingai surašiau visus savo duomenis, nes senasis lapas buvo labai subraukytas.Praėjus metams, man į rankas vėl pateko paciento kortelė, vėl pamačiau naują užrašą: 2-ra invalidumo grupė dėl psichikos ligų, nors buvau net šeimos gydytoją pakeitusi.
       Po pirmojo gulėjimo ligoninėje aš nieko neslėpiau, nemačiau nieko gėdingo, nes susipažinau su daugeliu išsilavinusių, protingų žmonių.Tuomet dirbome turguje, beveik visi kolegos žinojo, jog gulėjau psichiatriniame skyriuje Neurozių klinikoje. Kaimynai, su kuriais artimiau bendravau, irgi tą žinojo. Iš nieko neišgirdau jokio užgaulaus žodžio, jokių pašaipų ar nenoro bendrauti.
       Vėliau, kuomet įsitraukiau į visuomeninę veiklą, dalyvavau "Prošvaistės" ir "Likimo draugų" klubų reikaluose, atsirado įvairių konfliktų. Per klubo susirinkimus pabrėždavau, kad reikia laikytis konfidencialumo, nes man nepatinka, kai kitam miesto gale kažkas atkartoja mano žodžius ar pasakoja apie mane. Bet visiško konfidencialumo niekad nebus ir, kaip supratau vėliau, niekada ir negali būti. Ypač esant aktyviai mano visuomeninei veiklai.
       Pernai įsitraukusi į Lietuvos psichikos sveikatos vartotojų draugijos veiklą, supratau, kad neturiu slėptis. Dalyvaudama seminaruose įvairiuose Lietuvos miestuose, sutikdavau daugybę ir sveikų, ir sergančių žmonių, kuriems privalėjau prisistatyti tuo, kuo esu. Turėjau pasakoti apie savo patirtį sveikstant ir bandant integruotis į visuomenę. Jei būdavau įtraukta į klubo "Likimo draugai" vykdomą projektą, turėdavau pateikti gyvenimo aprašymą. Lina Čiukšienė (Lietuvos psichikos sveikatos vartotojų draugijos pirmininkė), rašydama projektus, visada paklausia manęs, ar gali įrašyti mano pavardę į projektą.
       Dabar esu tarsi dviejose stovyklose. Su žmonėmis, kurie sirgę psichikos ligomis, ar žmonėmis, dalyvaujančiais tokių organizacijų veikloje, pvz.: artimaisiais, vadovais, aš bendrauju atvirai ir galiu daug papasakoti apie savo ligą ir gyvenimą su ja. Su nepažįstamais, menkai pažįstamais, su tais, kurie nežino apie ligą, su potencialiais darbdaviais ar su dukters mokytojais-bendrauju kitaip-jokių užuominų apie ligą.
       Turėjau labai nemalonių potyrių klube "Prošvaistė". Tuomet šis klubas buvo orientuotas artimųjų problemoms spręsti. Viename susirinkime labai plačiai papasakojau apie savo ligą, apie gydymosi rezultatus.Pora mamų pripuolė prie manęs su džiaugsmu,, apkabino, išbučiavo, nes įgavo vilties, kad jų sūnūs su tokiom pat diagnozėm pasveiks tiek, kiek aš. Dar pabrėžė, jog mano pasakojimas artimiesiems padės suprasti psichikos ligų kamuojamus savo vaikus.
       Bet...atsirado ir kitokių nuomonių. Iš kitų dukterų, sūnų išgirdau, jog esu "durna", ir kad mamos liepė nebendrauti, ir į mano vedamas savitarpio pagalbos grupes nebeišleidžia...Tada noras viešai kalbėti apie savo ligą ilgam buvo dingęs. Bet, ką darysi, nurijau tą kartų kąsnį ir toliau dirbau visuomeninį darbą, ne tik su psichikos ligoniais. Dirbdama "Carito" savanore taip pat vengiau prisipažinti apie savo ligą ir apie dalyvavimą klubo veikloje. Nors buvo keli žmonės, kurie tai žinojo. Siekiant, kad niekas nieko nesužinotų, tektų visiškai izoliuotis.
       Nors pastaruoju metu tenka kalbėti ir mažesnei, ir didelei auditorijai, manyje tūno viešumo baimė. Kartais galvodavau, kad aš ją jau nugalėjau, bet dabar tikrai negalėčiau kalbėti žurnalistams, kalbėti didelei svetimų žmonių auditorijai, kaip teko Sauliui ir Edmundui, Linai. Negalėčiau pasirodyti televizijoje, kaip tą net porą kartų padarė Lina Čiukšienė. Kartais viešumo nebijau, o kartais noriu likti inkognito. Žinau, kad tik mes patys, ligoniai, savo pavyzdžiu galim įrodyti, kad esam tokie patys žmonės, kaip ir sveikieji.
       Prisiminiau seminarą Vilkaviškio rajone esančiame Didvyžių pensionate.Kadangi pernai Linos projektas vadinosi "Neformalus neįgaliųjų ugdymas", tad pensionate bendravome su ligoniais.Tačiau ir socialinės darbuotojos, ir pati direktorė degte degė noru su mumis pabendrauti. Jau pasibaigus jų darbo laikui, mes dar gana ilgai kalbėjomės. Deja, mažai laiko beturėjome, reikėjo vykti į namus, nors labai maloniai mus priėmė.Šiemet numatytas seminaras būtent pensionato darbuotojams.
        Mano buvę bendradarbiai, bendraklasiai, kursiokai nežino apie mano ligą ir kol kas nenoriu, kad žinotų.Kaip rašė Edmundas savo "Manifeste"-"nebūsiu psichikos ligonio afiša".
       Šiuo metu ypatingam viešumui nesu pasirengusi.Bet ir izoliacijoje nematau nieko gero.Rašydama į šį žurnalą ,žingsnis po žingsnio ėjau viešumo link.Bendraudama su Lina Čiukšiene ir jos komanda, irgi mokausi nebijoti viešumo, teisingiau nebebijoti, nors kartais ir išgirstu visokių nuomonių apie psichikos ligonius.
        Žiniasklaida linkusi tik šių ligonių nusikaltimus aprašinėti. Jei parašo keletą teigiamų ar bent jau neutralių straipsnių, tuoj vėl atsiranda straipsnis, ką blogo padarė psichikos ligoniai.(Džiaugiuosi, kad jūsų klubo pacientų teisių gynimo grupė sureagavo į D.Luko straipsnį "Kauno dienoje").
       Esu labai komunikabili, bendrauju su žmonėmis iš įvairiausių sluoksnių. Manau, norint paviešinti savo psichikos ligas reikia būti labai stipria asmenybe ir turėti storą psichologiškai saugantį "šarvą". Aš dar neužsiauginau tokio "storo šarvo."

Lolita Dembinskienė

ATGAL>>

       Šiandien jau tikrai labai prastai pasijutau, todėl paskambinau į darbą ir savo darbdaviui pasakiau, kad vėl prirėmė depresija. Jis buvo labai supratingas, sakė, kad jei nepavyktų greitai pačiam susitvarkyti - gultis į ligoninę. Ką gi, nuėjau į polikliniką, išdėsčiau visas savo bėdas, ir man paskyrė antidepresantų. Grįždamas laiptinėje susitikau kaimynę. Persimetėme keliais žodžiais, taip pat ir apie sveikatą, užsiminiau, kad ir vėl juodoji užeina. Mano kaimynė visada, kai blogai jaučiuosi, pasiteirauja manęs, ar nereikėtų kokios pagalbos. Kadangi būna, kad sunku net iš lovos išsiropšti, tai ji pasisiūlo parnešti produktų, kartais, kai man jau visai riesta, ir butą aptvarko.
       Kiek laiko pabandžiau depresiją įveikti namų sąlygomis, tačiau supratau, kad be ligoninės jau nebeišsiversiu, nors neretai, bendraudamas internetu, konsultuojuosi su savo gydančiąja gydytoja ir, laikydamasis jos nurodymų, sėkmingai įveikiu sveikatos pablogėjimą. Vėl paskambinau savo darbdaviui, viską paaiškinau. Jis palinkėjo man greičiau pasveikti, o aš, idant darbas nestovėtų, susitariau su šiuo metu atliekamo laiko turinčiu savo kolega, kad jis paimtų mano darbą į namus. Viršininkas tam visai neprieštaravo. Aišku, už man priklausiusį darbą su savo draugu atsiskaitysiu. Visada galiu pasikliauti tiek savo įstaigos vadovu, tiek savo tos pačios profesijos draugu. Šitaip ir darbovietė dėl mano sveikatos nuostolių nepatiria, ir aš be problemų galiu sveikti, kai to prireikia.
       Turiu pasakyti, kad psichikos liga susirgau paauglystėje, ir pirmiausiai didžiausios paramos bei supratimo susilaukiau iš savo bendraamžių, klasiokų. Kaip dabar žinau, po ilgai trukusios nemigos man ėmė reikštis pozityvieji simptomai, ir mano klasės draugai, tai pastebėję, atkreipė mokytojų dėmesį, o paskui, pas mane atėję į svečius, savo susirūpinimą išsakė ir mano tėvams. Tai labai padėjo, nes liga buvo pastebėta laiku ir tai leido užkirsti jai kelią. Sėkmingai baigiau vidurinę mokyklą, o paskui - ir aukštąją. Džiaugiuosi, kad gyvenu šiais laikais, kai bendruomenė tokia stipri ir sąmoninga. Mano atveju, bendraamžių sąmoningumui turbūt didžiausią įtaką turėjo švietimas - paskaitėlės, jų mokykloje būdavo daug ir įvairių: ir apie sveiką gyvenseną, ir apie narkotikus, smurtą šeimoje, taip pat ir apie psichikos ligas - kaip jas atpažinti ir kaip elgtis jas pastebėjus. Būdavo, kad retsykiais mane bandydavo pašiepti, bet tokie žmonės kaipmat gaudavo atkirtį iš aplinkinių, nes liga yra liga, kad ir kokia ji būtų, o tai - joks smagumėlis kvailiems juokeliams.
       Dabar keista, kad anksčiau žmonės gėdydavosi psichikos sutrikimų, buvo laikotarpis, kai reikėjo kovoti su kažkokias kvailais žiniasklaidos straipsniais, su diskriminacija. Tai lygiai tiek pat keista, kaip ir vergovė 19-ojo amžiaus Amerikoje ar rasizmas. Kažkada vienam žurnalistui, rodos, buvo iškelta byla už tendencingą ir diskriminuojantį straipsnį apie psichikos ligonius, ir jis už tai turėjo sumokėti gana solidų ieškinį. Keista, kad tai buvo taip neseniai, vos prieš keletą dešimtmečių. Šiuo metu klubai išaugo į tam tikras ugdymo bei švietimo įstaigas, kur mes galime išėję tam tikrą paskaitų, seminarų ciklą (tai prieinama ir atokiai gyvenantiems internetu) gauti skaitovų edukologų sertifikatus. Mes mielai lankomės mokyklose - tiek vidurinėse, tiek aukštosiose - ir skaitome paskaitas apie psichikos ligas, jų specifiką (kaip jas atpažinti, kaip tokiu atveju padėti ligoniui). Itin didelį dėmesį skiriame asmenų, turėjusių tam tikrų psichikos sutrikimų, įtaką klasikiniam bei avangardiniam menui - dailei, literatūrai, muzikai. Žmonės nustemba, kiek puikių kūrinių yra sukūrę nestandartiškai mąstantys žmonės.
        Psichiatrijos ligoninės turi tam tikrą specifiką. Esu gulėjęs ir grynai somatiniame skyriuje, bet daugiau nelabai tenorėčiau ten atsidurti. Manau, eilinėse, "pilkose" ligoninėse daug žemesnis personalo kultūros lygis ir pagarba pacientui, trūksta jautrumo ir atidumo. Tuo tarpu psichiatrijos ligoninių slaugytojai bei gydytojai itin kantrūs ir atsakingi. Iš pradžių, tik atsigulus, visada išaiškinamos vidaus taisyklės, įvairiai formuluojant, jei to prireikia, tą patį sakinį, kad pacientas aiškiai įsisąmonintų esmę. Jei dėl savo blogos būklės jis nepajėgus tuo metu visko suprasti, dėl sutikimo gydytis ir savo statuso jis pasirašo tik jau būdamas sąmoningas. Ir iš viso - tiek jautrumo, pagarbos pacientui, tokį kultūros lygį sunku rasti kitų sričių specialistų tarpe. Galbūt todėl psichiatro specialybė - viena iš prestižiškiausių, ir atranka į ją - griežčiausia. Kadangi psichikos ligos gydymo prasme daug pastangų reikalaujantis dalykas, tai ir lėšų tam skiriama daug. Bet tai pasiteisina. Kažkada ligoniai gulėdavo mėnesiais, o dabar paprastai užtenka savaitės ar kelių. Daug socialinių darbuotojų, praktiškai po vieną palatai. Jie pasiskirstę pagal sritį - vieni vadovauja meno grupelėms, kiti - sporto, medžio dirbinių ar įvairių rankdarbių mėgėjams. Visada turi galimybę nueiti į baseiną, pažaisti krepšinį ar tenisą salėje, yra daug treniruoklių. Taip pat čia pakankamai kompiuterių, yra nemokamas internetas. Gali pasirinkti ne tik gydantįjį gydytoją, bet ir psichoterapeutą ar psichologą. Jų skyriuje taip pat ne vienas. Tat labai svarbu, nes tai padeda išvengti atliekamų tablečių - pajutęs nerimą, gali kreiptis į psichoterapeutą ir gauti efektyvios pagalbos. Dabar vis daugiau dėmesio skiriama nemedikamentiniam gydymui, ir daugelis pacientų geria vaistus tik sveikatai pablogėjus. Tačiau, kad be medikamentų išsilaikytum bent keletą metų ir galėtum produktyviai bei visaverčiai gyventi, turi nuolatos palaikyti glaudų ryšį su psichiatrais, psichoterapeutais bei psichologais.
       Kai po ligoninės grįžtu namo, į darbą, jaučiuosi pailsėjęs ir energingas. Paskambinu savo draugams (jų turiu gana daug), kad esu namie ir vėl sveikas. Smagu vis dėlto grįžti namo, nes gyvenu nedideliame miestelyje, ir beveik kiekvienas žmogus čia pažįstamas. Čia aš jaučiuosi geriausiai - tarp savų. Nenorėčiau gyventi didmiestyje - ten justi susvetimėjimas, žmonės ne tokie artimi.
       Kaip sakoma - visur gerai, bet namie - geriausia!

Edmundas Mažonas

ATGAL>>

       Per visą mano ligos laikotarpį (dvidešimtį metų) - juridinių mano teisių lyg ir niekas nepažeidė, tiesiogiai neapribojo ir mano galimybių. Tačiau lieka stigma.
       Ligos pakilumų metu esi perdėtai džiaugsmingai nusiteikusi ir nepastebi pašiepiamų žvilgsnių, tariamo mandagumo, nepastebimai praplaukia atsisakymai išgalvotais motyvais tau padėti ar su tavimi bendrauti. Bet kai "užgula" depresijos periodai, visa pasidarai jautresnė ir visu kūnu - tiek psichiškai, tiek fiziškai pradedi jausti savo kaip psichikos ligonio vietą. Vietą, pasakyčiau, šiomis dienomis daugelio matomą tik rezervate. Esant depresijai (vėlgi itin didelei) žeidžia kiekvienas nenuoširdžiai ar dviprasmiškai pasakytas žodis, žeminantis poelgis, tiesiog duria tarsi peiliu į širdį, kaip ir rašau viename savo eilėraštyje:

       Tarsi peiliu į širdį
       Netikėtas žodis pataikė,
       Suskaudo visą -
       Pajutau realybę
       Baisią,
       Ateitį tokią neaiškią...

       Štai tada ir bėgi nuo tokio elgesio apsunkintos ir šiaip kankinančios depresinės būklės į ligoninę, kad už storų jos sienų, apsupta "angelų sargų" - gydytojų, seselių, slaugučių, o kartu ir atbukinančiais vaistais užgydytum tas žaizdas, susitaikytum su savo padėtimi ir vėl galėtum lyg niekur nieko bendrauti su tave įžeidusiais ar pažeminusiais. Taigi visai nekeista, kad, rodos, ir tvirti vyrai neatlaiko, žudosi. Ir kol visuomenės požiūris į mus yra tik kaip į vos pakenčiamus, antrarūšius žmones, tol mums vis teks dažnai pratūnoti už ligoninės sienų. Turėjome gerą sumanymą Klube - Monika paruošė projektą bent ligonių artimųjų švietimui, kaip bendrauti su psichikos ligoniais, tačiau konkursą paskelbęs tarptautinis fondas mūsų projekto nefinansavo. Aš irgi bandau "tirpdyti ledus" savo eilėraščiais, tačiau retas kas tas eiles dabar beskaito.
       Mus žeminantys dažnai mąsto ir iš materialinių išskaičiavimų - girdi, gyvena sau tokie tinginiai, nieko neveikia ir dar valstybė jiems moka pensijas, tačiau neapskaičiuoja, kiek valstybė sutaupytų, jeigu neujami ligoniai mažiau laiko praleistų ligoninėse, jeigu padidėjus tolerancijai, jie galėtų dirbti ir atneštų naudos tai pačiai visuomenei. O dabar dauguma sveikųjų mato tik vieną išeitį - visiškai izoliuoti psichikos ligonį ir visam laikui, kad po kojomis padoriems ir sveikiesiems nesipainiotų. Bet ima kartais likimas ir iškrečia šiems žiaurų pokštą, labiausiai nusistačiusiems prieš psichikos ligonius, ima ir suserga psichikos liga jų vaikas ar kitas labai artimas žmogus. Tada jau ne tik nustojama burnoti prieš psichikos ligonius, bet siekiama pagelbėti ir kitiems ja sergantiems - ypač jeigu suserga asmuo iš "aukštųjų sluoksnių". Bet Dievas ne tik gelbsti, jis ir baudžia, ir tokią pavėluotą atgailą retai priima.
       Nesakau, kad su sergančiais mūsų liga lengva bendrauti tiek artimiesiems, tiek kaimynams, tiek šiaip aplinkiniams žmonėms. Kaip elgtis, bendrauti tarpusavyje turi būti šviečiama valstybiniu mastu, pagal visuotinę šalies programą, bet jeigu mūsų valstybė, spaudžiama Europos Sąjungos, neišgali labiausiai lankomose vietose įrengti įvažiavimų invalidams ratukuose, nors šiuos invalidus užjaučia visuomenė - tai ką bekalbėti apie ne ką mažiau pastangų reikalaujančio tokio specifinio "tilto" nutiesimą tarp sveikųjų ir psichikos ligonių.
        Taigi yra kaip yra - turime labai pažangius įstatymus, ginančius psichikos neįgaliųjų teises, bet visuomenė tebegyvena "raganų deginimo" laikais.

Zina

ATGAL>>