Visi mes is to paties gyvenimo

      Alvydas Valenta pateikia įdomių, įkvepiančių faktų, kiek gali pasiekti aklas, kurčias ar ratukuose sėdintis žmogus: kopia į kalnų viršūnes, per-plaukia vandenynus, baigiami aukštieji mokslai, tampama sava-rankiškais verslininkais, neįgalieji kuria šeimas ir kartais netgi sveikiesiems gali būti atkaklumo pavyzdys.
       Šioje knygoje autorius trumpai užsimena ir apie žodžius “negalia”, “neįgalusis” – jais pakeisti ankstesnieji terminai “invalidumas”, “invalidas”. Vis dėlto, kaip šmaikštaudamas pastebi aklasis rašytojas Vaclovas Areima:

Nors turiu visus galus,
Vadinuos neįgalus.
Tik suprasti man sunku,
Iš kur imasi vaikų.
Išvada tėra viena:
Tai kaimyno labdara –

       Šis žodis ne be trūkumų (anot Alvydo Valentos,
dažnam “neįgalus” kelia sąsajų su “impotentu”), tačiau gal ir geriau skamba tas “neįgalus” nei “invalidas”. Pagaliau – tai tik terminas.
       Knygoje aprašoma daug skausmingų, problemiškų neįgalaus žmogaus gyvensenos ypatumų (nepritaikyta viešoji aplinka regos, judėjimo sutrikimų turintiems žmonėms), daug psichologinių kazusų, kai netgi artimiesiems pritrūksta žinių, kaip elgtis sus negalios ištiktuoju. Mums, aišku, čia svarbiausia būtų psichikos sveikatos tema, tačiau ir šioje knygoje neišvengta dar labai dažnai pasitaikančios painiavos: sutrikusio intelekto, psichikos sutrikimas, proto negalia. Nors kartais visa tai gali būti kompleksiška (turintis proto negalia gali sirgti dar ir kokia nors psichikos liga ar sutrikimu), tačiau tai vis dėlto nėra tapatūs dalykai, ir netgi šioje, siekiančioje reabilituoti visuomenės akyse neįgaliuosius knygoje visgi justi tam tikra psichikos neįgaliųjų diskriminacija, užsimenama, kad protiškai neįgalūs žmonės – tai ne psichikos sutrikimus išgyvenantieji (o juk esama diferenciacijos, kai to norima!), mat būtent pastarieji padaro šiurpių nusikaltimų, o ne, tarkim, Dauno sindromą turintieji. Taigi lyg ir geriau būti atsilikusiam protiškai, tai, neva, ne taip “gėdinga” nei turėti psichikos sutrikimą. Aišku, galima atsikratyti savo ambicijų ir pripažinti, kad sutrikus psichikai, iš dalies netenkame gebėjimo adekvačiai mąstyti, tačiau neretai skausmingai išgyvename savo laikiną – duok die – proto sumaištį. Bet, deja, pasitaiko, kad žmogui psichika sutrinka negrįžtamai, liga vis labiau progresuoja, ir tuomet jau kartais galima konstatuoti netgi psichologinę mirtį. Tai liūdna, bet taip yra.
       Apibendrintai būtų galima pasakyti, kad didžiausias knygoje nurodomas rūpestis ir būtinybė – suteikti sąlygas ir galimybes, kiek tai įmanoma, neįgaliesiems rinktis patiems gyvenseną, pomėgius, padėti įgyvendinti jų kartais specifinius poreikius, lavinti įgūdžius beis gabumus.
       Netgi sunkiausios negalios priremtas žmogus vis dėlto yra įgalus nuveikti kad ir nežymius, bet gražius ir kitiems naudingus darbus.

Edmundas Mažonas
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2004, Nr.3/25