Su meile

       Pagaliau! Perskaičiau grožinę-psichiatrinę knygą, kuri man patiko. Parašytą su meile keistam 15-mečiui paaugliui Kristoferiui, sergančiam Aspergerio liga*. Paaugliui, kuris puikiai moka skaičiuoti, mintinai daugina didžiulius skaičius, mąsto schemomis, ruošiasi laikyti aukščiausio lygio matematikos egzaminą ir stoti į universitetą, bet nesupranta metaforų, kurio galvoje – lyg kompiuteris, tačiau Kristoferis visiškai nemoka bendrauti. Jis apie save pasakoja:
„Štai kokie mano elgesio sutrikimai:
A. Ilgą laiką nesikalbu su žmonėmis.
B. Ilgą laiką nevalgau ir negeriu.
C. Nemėgstu, kai mane liečia.
D. Kai būnu supykęs ar sutrikęs, šaukiu.
E. Nemėgstu būti mažoje aplinkoje kartu su kitais žmonėmis.
F. Daužau daiktus, kai pykstu ar esu sutrikęs.
G. Pradedu sunkiai kvėpuoti ir dejuoju.
H. Nemėgstu geltonų ir rudų daiktų ir atsisakau juos liesti.
I. Atsisakau naudoti savo dantų šepetuką, jei kas nors yra jį lietęs.
J. Nevalgau maisto, jeigu skirtingi produktai lėkštėje liečiasi vienas su kitu.
K. Nepastebiu, kada žmonės ant manęs pyksta.
L. Nesišypsau.
M. Sakau dalykus, kuriuos kiti žmonės laiko šiurkščiais.
N. Kvailai elgiuosi.
O. Mušuosi.
P. Nemėgstu Prancūzijos.
Q. Vairuoju Motinos automobilį.
S. Supykstu, kai kas nors perstato baldus.“
      Beveik prie kiekvieno iš šių punktų dar yra išsamūs paaiškinimai. Siužetas paprastas: nepaisant tokių sutrikimų (o jų yra ir daugiau), Kristoferis pradeda aiškintis, kas nužudė šunį, vienas nuvažiuoja iš mažo miestelio į Londoną ir susiranda savo mamą.
      Knyga susisiejo su kažkada matytu filmu „Lietaus žmogus“, kurio pagrindinis veikėjas – psichikos ligonis, turintis ypatingų matematikos sugebėjimų, bet gyvenantis pagal savo susikurtus ritualus. Knygoje pilna skaičių, matematikos formulių, schemų, planų, grafikų, bet tai nė kiek neapsunkina skaitymo, priešingai – padeda suprasti, kas dedasi Kristoferio galvoje, kaip jis savitai mato pasaulį ir mąsto. Skaitant knygą, pagalvojau, kad tikriausiai nemokantis kalbos ir atsidūręs užsienyje lietuvis turėtų jaustis taip, kaip Kristoferis Londone. Kartais mes taip mažai skiriamės nuo savo pacientų („nediagnozuoti“, – kaip sako viena Klubo narė)...
      Suprasti paauglį padeda net ir nuostabus viršelis (Ilonos Kukenytės dizainas), vaizduojantis angliško miesto planą su namukais, automobiliukais, medžiais ir policininkais, su kuriais Kristoferis vis vengė susitikti.
      Nieko nežinau apie autorių, neturiu supratimo, iš kur jis taip gerai žino apie tokį sutrikimą (man panašų ligonį teko gydyti tik vieną kartą). Svarbiausia, kad autorius myli savo herojų. Knygos anotacijoje rašoma, kad šis romanas laimėjo prestižinę Whitbread geriausios 2003-ųjų metų knygos premiją, tapo tarptautine sensacija ir pagal šią knygą ruošiamasi statyti filmą.

Danguolė Survilaitė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2006, Nr.1/31