Stiklo gaubte

       “Žmogui stikliniam gaubte, sumišusiam ir sustingusiam tarsi negyvam kūdikiui, pats pasaulis jau yra blogas sapnas”.
       Ir vėl psichiatrija grožinėje literatūroje...Knygą primygtinai ragino perskaityti kolega R.B.Agintas, Vilniaus zonos Medicininės ekspertizės komisijos pirmininkas. Gal būt visiškai nedera Pasaulinės savižudybės prevencijos dienos proga siūlyti visiems skaityti šią knygą... O aš ir nesiūlau.
       Sylvia Plath (1932-1963) parašė šį vienintelį romaną ir netrukus po jo išleidimo trečiuoju bandymu pasitraukė iš gyvenimo. Knygos anotacijoje parašyta, kad romanas yra “nemirtinga Amerikos klasika”.
       Knyga nepadarė man įspūdžio. Tiesą sakant, nesupratau, kaip ši literatūriškai perteikta ligos istorija, nuobodoka, vietomis gana šleikščiai natūralistiška (pvz., kraujavimo scena), galėjo tapti “Amerikos klasika”. Man šis romanas labai susišaukia su “Prozaco karta”. “Stiklo gaubto” privalumas – kad trumpesnė. Abiejų knygų herojės (ir autorės) – žydaitės, talentingos studentės, kurios gyvena paprastą gyvenimą (knygose aprašomas tam tikras jo periodas), serga tam tikrais psichikos sutrikimais (atrodo, tikrai ne depresija), vartoja vaistus, gydosi pas psichiatrus, susiduria su kitais pacientais, (kuriuos aprašo be gailesčio, su sarkazmu, arba su emociniu deficitu, kaip pasakytų psichiatrai), slaugėmis (jų irgi nepagaili, o ką jau kalbėti apie gydytojus), be didesnių svarstymų (arba tiksliai pagal planą) miega su vyrais (supraskite, bėga nuo depresijos) ir t.t. Šiame romane dar aprašoma elektros traukulinė terapija (su narkoze ir be). Man susidarė įspūdis, kad didžiausia sensacija tame, kad šios knygos autorė nusižudė. Man labai gaila jos kaip pacientės ir dviejų vaikų motinos.
       Dabartinės Amerikos klasikos standartams, matyt, keliami menkesni reikalavimai nei Europoje. Gaila, nes ta šalis davė pasauliui Marką Tveną, Džoną Apdaiką, Virdžiniją Vulf (kuri irgi nusižudė, bet paliko daugiau puikių kūrinių).
       Tiesa, “Stiklo gaubte” radau ir gerų minčių, kaip, pavyzdžiui: “Ligonių negalima gailėtis, tai jiems neišeina į gera, jie išpaiksta”.

Danguolė Survilaitė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2004, Nr.3/25