Šizofrenija ir mados psichiatrijoje

       Neseniai knygynuose pasirodė populiariai parašyta mokslinė knyga “Schizofrenijos aplinka: praktikos, politikos ir komunikacijos naujovės”. Jos autorius Richardas Warneris – JAV Kolorado valstijos Boulderio psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas, Kolorado universiteto psichiatrijos profesorius, daugelį metų tyrinėjęs šizofreniją, parašęs apie ją jau antrąją knygą ir daugelį straipsnių. Manau, jog verta šią knygą pristatyti mūsų skaitytojams.
       Jau pačioje knygos pradžioje autorius suintriguoja pripažindamas, kad sunku apibrėžti, kas tai yra šizofrenija, nes nėra iki galo aišku, kas yra šizofrenija, o kas nėra. Sunkumai kyla dėl to, jog dvi labiausiai paplitusios funkcinės psichozės – šizofrenija ir bipolinis sutrikimas yra labai artimos ir įvairių pasaulio šalių psichiatrai skirtingai apibrėžia jų ribas. Paskutiniaisiais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais Amerikos psichiatrijoje pereita nuo plačiausios pasaulyje šizofrenijos sampratos prie vienos iš siauriausių. Autorius apibrėžia šizofreniją kaip sunkų psichikos sutrikimą-psichozę, kai asmens emocijos, mąstymas, vertinimas ir tikrovės suvokimas yra taip pakitę, jog labai pablogėja sugebėjimas reikiamai tvarkytis.
       Drąsiai teigdamas, jog šizofrenijos diagnozė priklauso nuo mados, R.Warneris griauna ir kitą mitą, tai jog ši liga neišgydoma. Po mėnesiais ar netgi metais trunkančio gydymo, autoriaus duomenimis, apie 20-25 procentai šizofrenija sergančiųjų visiškai pasveiksta – visi psichozės simptomai išnyksta, ir jie vėl gali gyventi kaip anksčiau, dar 20 procentų ligonių kai kurie simptomai lieka, bet jie pajėgia patenkinamai ir produktyviai gyventi. Kiek taipogi yra mados įtaka tokiai išvadai atsirasti - nežinau, bet man tai suteikė šiokio tokio optimizmo žvelgiant į savo ligos perspektyvą.
       Knygos pavadinime įrašyta “aplinkos” sąvoka norima aprėpti viską, kas turi įtakos šiai ligai. Beveik kiekvienoje iš šizofrenijos fazių, autoriaus nuomone, tam tikru mastu veikia biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Polinkį susirgti lemią biologiniai veiksniai, psichologiniai veiksniai dažnai yra svarbi ligos pradžios priežastis, ligos eigai ir baigčiai ypač didelės įtakos turį socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Knygoje rekomenduojama, šalinant aplinkybes, tam tikromis priemonėmis veikti ne tik patį sergantįjį individą, tačiau ir jo šeimą ir pačią bendruomenę.
       Remdamasis genetikų duomenimis, autorius teigia, jog įgimtą polinkį sirgti šizofrenija gali turėti nuo 7 iki 10 procentų visų gyventojų, tačiau suserga mažiau nei 1 procentas, todėl daro prielaidą, jog priežastimis gali būti ir aplinkos veiksniai. Knygoje išskiriamos priežastys – nėštumo ir gimdymo komplikacijos, kadangi remiantis paskutiniais skaičiavimais, susirgimų šizofrenija dėl šių komplikacijų padaugėjo. Autorius siūlo šalinti šią priežastį plačiai šviečiant specialistus ir visuomenę apie nėštumo ir gimdymo patologiją.
       Rašydamas apie individą, autorius daug dėmesio skiria socialiniam stresui. Jis, kaip ir mūsuose priimta manyti, teigia, jog stresas gali pagreitinti šizofrenijos paūmėjimą, tiems kurie jau serga, ir nors nėra ligos priežastis, gali turėti įtakos pirmam ligos poreiškiui. Iš širdies ritmo ir odos laidumo testų nustatyta, kad šizofrenija sergančiųjų žmonių sužadinimo lygis yra aukštesnis negu sveikų žmonių, todėl taip svarbu, kokioje aplinkoje jie gyvena. Autorius pataria šalia stresų gydymo vaistais veikti aplinką, pirmiausia šeimą bei padėti sergantiesiems išmokti įvairių būdų stresui mažinti (kognityviosios elgesio terapijos taikymas).
       Kaip madinga Amerikoje, autorius pasisako prieš gydymą didelėse ligoninėse. Jis rekomenduoja gydymą įstaigose, kur būtų ne daugiau kaip apie 15 pacientų, nes tai šalina susvetimėjimą skatinančią aplinką. Kaip apie tokių įstaigų pavyzdžius pasakoja apie “krizių namus”- šeimų-globėjų namus, kuriuose gydomi ligoniai ligos paūmėjimo metu. Taip pat rekomenduoja bendruomeninius sveikatos centrus. Medikamentiniam gydymui R.Warneris taip pat turi savo siūlymų. Psichozės protrūkiams gydyti šalia antipsichozinių vaistų jis siūlo naudoti silpnesnius raminančiuosius (benzodiazepinus), kurie silpnina streso poveikį.
       Knygoje nemažai rašoma apie darbo įtaką sergančiajam šizofrenija. Darbas, autoriaus teigimu, labiausiai lemia sergančiojo žmogaus savigarbos ir socialinio vaidmens formavimąsi, užimtumas - labai svarbu, kad asmuo pagytų. Šizofrenijos baigtis yra daug geresnė silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kur ligoniai turi galimybes dirbti žemės ūkyje. Siūlomos įvairios sergančiųjų įdarbinimo formos: apsaugota darbo vieta (panaši į gydymo įstaigą, pasižyminti izoliuotumu), laikinas ir nuolatinis palaikomasis darbas (parenkant darbo vietas konkurencinėje aplinkoje), savarankiškas darbas.
       Svarbiu veiksniu autorius laiko galimybę “įgyti galių” – tai yra patiems sergantiesiems kontroliuoti savo likimą per jų organizacijas. Tačiau, pasirodo, ne tik mūsuose, bet ir Amerikoje šios organizacijos susiskaldžiusios. Esminiai požiūrių į tokius dalykus, kaip priverstinis gydymas ir psichikos ligos realumas, skaldo vartotojų grupes. Psichikos ligonių sąjungos varžosi dėl narių. Kadangi bendro nacionalinio vadovavimo nėra, vartotojų grupių veikla labiausiai reiškiasi vietose.
       Autorius patvirtina daugeliui iš mūsų-pacientų žinomas tiesas, kad šeima gali veikti pozityviai ir mažina stresus, jeigu joje yra palankus nusistatymas sergančiojo atžvilgiu. Per daug įkyrus ir rūpestingas kišimasis į individo gyvenimą ar nepalankus (per daug kritiškas) požiūris į jį gali atvirkščiai žadinti stresus. Atrodo, kad esant tam tikram atstumui tarp šeimos ir šizofrenija sergančiojo, atsiranda daugiau meilės. Autorius daro išvadą, jog būtina dirbti ne tik su sergančiuoju, bet reikalinga ir pagalba jo šeimai, kuriai gana sunku. Juolab nežiūrint nesutarimų atvejų, šeimoje ligonių gyvenimo kokybė yra geresnė.
       Daug dėmesio autorius skiria bendruomenei ir stigmos mažinimui. Kaip nekeista, bet ligos pripažinimas gali reikšti gebėjimo su ja tvarkytis praradimą, nes ligą asmuo tapatina su bendruomenės požiūriu į ją. Taip, dėl stigmos ligonis atsiduria užburtame rate. Taip pat, pasirodo, atvirkščiai nei galima tikėtis, neigiamas požiūris į šizofrenija sergančiuosius didesnis ekonomiškai labiau išsivysčiusiose šalyse, ir čia dažniau sergantieji patiria stigmą. Kaip pagrindinę poveikio priemonę bendruomenei autorius išskiria žiniasklaidą. Jis kritikuoja Amerikos žiniasklaidą, kurioje psichikos negalią turinčių žmonių vaizdavimas nuo Antrojo pasaulinio karo beveik nepagerėjęs. Ligoniai dažniausiai vaizduojami kaip smurtininkai ir žmogžudžiai. Dažnai jie dar vaizduojami kaip keistos išvaizdos, išsiblaškę, besivaipantys ir krizenantys. Čia autorius pateikia įdomų pavyzdį, kurį noriu taip pat perpasakoti. Pasirodo, kai Oregono valstijos ligoninėje buvo filmuojamas ir mūsuose gerai žinomas, pagarsėjęs pasaulyje filmas “Skrydis virš gegutės lizdo”, jo kūrėjai turėjo progą pasitelkti tikrus ligoninės pacientus masinėms scenoms, tačiau jie šios minties atsisakė, nes tikrieji pacientai neatrodė pakankamai keistai, kad atitiktų visuomenėje susiklosčiusį psichikos ligonio įvaizdį.
       Autorius siūlo stigmai įveikti panaudoti visus įmanomus būdus, pradedant švietimu mokyklose, o taip pat pajungiant visas žiniasklaidos formas. Jis laiko būtinu reaguoti į kiekvieną netinkamą ligonio vaizdavimą televizijoje, kine ar spaudoje. Taip pat rekomenduoja organizuoti nacionalines ir pasaulines kampanijas kovai prieš stigmą.
       Nežinau ar trumpa santrauka sudominau skaitytojus. Visgi norėtųsi, kad šią nuoširdžią knygą perskaitytų ir pacientai, ir jų šeimų nariai, ir specialistai. Juolab, kad dedikacijoje taip gražiai ir pasakyta: “Sergantiesiems schizofrenija ir tiems, kurie kenčia, grumiasi ir džiaugiasi sėkme kartu su jais”.

Zina Samsanavičiūtė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2004, Nr.3/25