Kas užtars gydytojus?

      Dar viena visuomeninė organizacija, šalia kitų ėmusis ginti ir pacientų teises, yra Pilietinių iniciatyvų centras (PIC), veikianti nuo 1998 m. Neseniai pasirodė šios organizacijos leidinys „Paciento teisė į privatumą. Praktinės rekomendacijos“.
Ilgą laiką įstatymuose apie pacientų teisių klausimus vyravo „tamsus miškas“. Sekant vakarietiškos demokratijos pavyzdžiu, buvo priimami vis nauji įstatymai, ginantys žmogaus
teises. Atitinkamai buvo keičiamas pagrindinis įstatymas dėl pacientų teisių – „LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas“ (priimtas 1996 m.), kol galutinai buvo „išbalansuotas“. Atskiros jo nuostatos – dėl materialinės žalos atlyginimo – taip ir nebuvo įsigalioję, nes, vyriausybei nepritariant jų principams, nebuvo priimti reikiami poįstatyminiai aktai. Pagaliau 2001 m. liepos l d. įsigaliojus naujajam Civiliniam Kodeksui, atsirado tiek spragų, jog teko priimti visiškai naują „LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymą“ (įsigaliojusį nuo 2005 m.sausio l d.). Šio įstatymo demokratiškumo klausimas reikalautų atskiro aptarimo (ypač atsisakymas atlyginti žalą nesant kaltės), tačiau neginčijamai įstatymas įtvirtino ir nuosekliai išdėstė pagrindines pacientų teisių sąvokas, pašalino kitų teisės aktų neatitikimus. Manau, jog darau teisingą prielaidą, kad būtent šiame įstatyme įtvirtintos nuostatos sudarė galimybę pasirodyti aptariamam leidiniui „Paciento teisė į privatumą“.
Vertinčiau leidinį dvejopai. Leidinys neabejotinai naudingas tiek gydytojams, tiek pacientams kaip populiarus galiojančių teisės aktų išaiškinimas. Pirmojoje jo dalyje „Asmens teisė į privatumą sveikatos priežiūros kontekste: teisinis reglamentavimas ir praktinės problemos“ ir pateikiami svarbiausių teisės aktų, reglamentuojančių pacientų teisę į privatumą, komentarai. Aptariama paciento teisė į informaciją, jo teisė sutikti ar atsisakyti gydymo, teisė į konfidencialios informacijos apsaugą, šių teisių išimtys. Antroje dalyje „Paciento teisė į privatumą: dažniausiai kylantys klausimai“ – įstatymai aiškinami pirmiausia iškėlus populiarią problemą, o po to pateikiant įstatymais pagrįstą jos sprendimą. Viena, ko pasigedau galiojančių įstatymų aptarimuose, – tai likusi nutylėta įstatymuose įtvirtinta paciento teisė skųstis ir jo teisė į žalos atlyginimą dėl asmens sveikatos konfidencialumo pažeidimo (manau, tai pravartu žinoti ir gydytojams, ir pacientams).
Visgi drįstu teigti, jog leidinio vertę menkina jo trečioji dalis, kurioje pateikiama pacientų teisių į privatumą sociologinio tyrimo, atlikto PIC, apžvalga. Pirma, abejotinas išvadų pagrįstumas, antra – čia juodinamos gydymo įstaigos, menkinamas gydytojų autoritetas. Jau tapo tradicija remiantis siaurais tyrimais daryti plačią išvadą apie netinkamą būklę vienu ar kitu atžvilgiu visose gydymo įstaigose. Susidaro nuomonė, jog rezultatai gaunami pagal reikalą. Taip pat, jog tiesiog privalu rasti pažeidimų sveikatos priežiūros įstaigose bei nusižengusių gydytojų. Taip ir PIC savo išvadas grindžia keletu interviu ir diskusijomis neįvardintose gydymo įstaigose su sveikatos priežiūros įstaigų vadovais, gydytojais bei pacientais, ir daro išvadą, kad paciento teisė į privatumą Respublikoje yra įgyvendinama neefektyviai. Ir nors teigia, jog teisė į privatumą sveikatos priežiūros įstaigose įgyvendinama labai skirtingai, pateikia tik tokius (negatyvius) lygmenis:
-dažniausiai specialiai netaikomos jokios priemonės,
- kai kur vadovaujamasi žodiniu paciento prašymu ar tarpusavio susitarimu,
- paciento valia fiksuojama medicinos dokumentuose,
- labai retais atvejais pacientas savo valią patvirtina parašu reglamentuojamuose dokumentuose.
Štai čia aš pasigedau bent jau tokio komentaro – „yra nemažai gydymo įstaigų, kuriose pacientai savo valią patvirtina parašu nustatytos formos dokumentuose“. Taip pat visiškai nesutinku, jog dažniausiai specialiai netaikomos jokios priemonės.
Galiu patvirtinti iš tyrimų, atliktų mūsų Klubo pacientų teisių gynimo grupės, kad bent jau psichiatrijos įstaigose visur reikalaujama rašytinio sutikimo. Tuo galėjau įsitikinti ir prieš pora mėnesių gydydamasi bendrosios praktikos ligoninėje. Taip pat neatitinka tikrovės ir teiginiai, jog artimiesiems teikiama informacija nepaisant paciento nuomonės. Dievai žino, prieš kiek metų galiojo „pasakyto nesutikimo principas“ – t.y., jog pacientas nurodo asmenis, kuriems nenori teikti informacijos, o ne asmenis, kuriems ją teikti galima. Taip būtų galima prieštarauti ir kitoms tyrimo išvadoms apie pažeidimus, kurie tikrai, ypač per paskutiniuosius metus, įsigaliojus vienareikšmiškiems ir suderintiems įstatymų reikalavimams, didžiojoje daugumoje įstaigų buvo pašalinti. Blogiausiai, jog knyga aiškiai sudomins ir ligonius, ir jie perskaitę, jog ligoninėse jų ligos istoriją kas nori, tas skaito, apie jų būklę gali sužinoti bet kas, jų sveikata aptariama vos ne ligoninės koridoriuose, gali vengti būti atviri su gydytoju ir taip apsunkinti galimybę jiems padėti. Žeminamas visų gydytojų autoritetas ir a priori supriešinami gydytojai ir pacientai. Taigi darant apibendrinimus reikėtų vadovautis konkrečiais, nepasenusiais tyrimų rezultatais ir nurodyti įstaigas, kuriose pažeidimai daromi, o ne mesti įtarumo šešėlį ant visų ligoninių ir visų gydytojų.

Zina Samsanavičiūtė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2006, Nr.1/31