“Gyvenimo spalvos”

Trumpam sustokim.Pažiūrėkim,
Ką mes pasėjam, kas sudygo
Paskui – vėl pamažu į priekį,
Toliau rašysim savo knygą.

(Iš V. Malakauskienės
eilėraščio “Pensionato
penkiasdešimtmečiui”)
      

       Tai – vieni iš daugelio gražių žodžių ir dailės darbų, įtrauktų į Jasiuliškių pensionato gyventojų ir darbuotojų kūrybos rinktinę “Gyvenimo spalvos”, išleistą 2004 m. Visada malonu sutikti senus pažįstamus, sužinoti apie juos pačius ir jų darbus. Šioje rinktinėje viso to labai daug.
       Apie daugelį rinktinėje esančių autorių teko girdėti kitomis aplinkybėmis: parodose matyta Elena Alina Vaicikauskaitė. Jau tada jaudino šios trapios, bet valingos moters gebėjimai. Matyta ir Ruslano Šiekšnio kūryba: tapyba ir keramika, Rimanto Kochanausko tapyba, Rimtauto Oškučio piešiniai. Mūsų Klubo “13 ir K°” nariams artimiausiai pažįstamas R. Oškutis, kuris seniai yra tapęs vienu iš Klubo vizitinės kortelės štrichų. Rimtauto Oškučio palikimas Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 10-ame vyrų skyriuje nuoširdžiai saugomas, nuolat publikuojamas Klubo “13 ir K°” spaudoje. Kiekvieną kartą rengiant pacientų kūrybos parodas jo paveikslai įtraukiami į ekspoziciją. Rimtautas 1998-2002 m. gyveno Jasiuliškių pensionate, tačiau niekada nenutraukė savo ryšių su RVPL 10-tuoju skyriumi ir Klubu.
       Vartant spalvingą ir turiningą “Gyvenimo spalvų” leidinį, malonu pastebėti, kad Rimtauto kūrybai skirta daug dėmesio, atskleista jo piešinių įvairovė. Sprendžiant iš to, kas įdėta į rinktinę, matome, kad R. Oškutis ir Jasiuliškėse buvo toks pat kūrybingas ir be galo produktyvus. Savo kūryba jis darė neabejotiną įtaką kitiems menininkams, taip pat ir R. Kochanauskui.
       Visų rinktinėje publikuotų menininkų kūrinių savitumas ir profesionalumas labai gražiai atskleistas. Nuostabu, kad dėl geros kokybės poligrafijos yra galimybė matyti šių darbų spalvas, todėl puikiai atsiskleidžia ne tik tapybos koloritas, bet ir potėpiai, piešinio štrichai, autorių individualybė. Be minėtų keturių autorių malonu susipažinti su Vitalijaus Paukščio, Svetlanos Kaveckaitės tapybos darbais.

Mes krentam, kylam ir vis einam į šviesą,
Norėdami suprast vieni kitus.
Kai kas atranda lengvą kelią,
Kai kas suklumpa pakely.
O kas stiprus vis eina, eina…
Ir tas ėjimas lai būna viltimi.
(Iš R. Šerkšnio eilėraščio “Kelionės”)

       Norėtųsi ir man palinkėti autoriams vilties ir sėkmės jų darbuose bei didelio džiaugsmo kūryboje.
       Rinktinėje yra nemažai literatų kūrybos. Tai – O. Jonaitienės, R. Nugarienės, R. Mulevičienės, M. Našlėnaitės, E. Staniūnaitės, R. Šerkšnio, V. Malaskienės, B. Berckaitienės, A. Jusio poezija. Ji labai nuoširdi, filosofiška ir pašaipi.
       Iš tų humoristinių eilučių taip gyvai atsiskleidė pensionato gyvenimas, kad gal atspėjau ir kai kurių asmenų prototipus. O poetės R. Nugarienės eilėraštis “Kaziuko mugės atspindžiai” priminė jos šurmulį ir sutiktą ten R.Šerkšnį su savo molio darbeliais. Daugelis eilėraščių – lyriški gamtos aprašymai, kurie dažnai piešia aplinką, pensionato apylinkes; daug asmeninio pobūdžio apmąstymų apie savo jausmus, išgyvenimus, gyvenimo pažinimą. Visa atspausdinta žodinė kūryba yra kiekvieno autorizuotas gyvenimo perteikimas ir labai gražus lyrinio herojaus portretas. Nors man regis, kad visa tai, ką perskaičiau, yra tiek asmeniška, kad pamačiau ne abstrakčius, o konkrečius, stiprius ir, svarbiausia, kūrybingus žmones. Daugelio eilėraščių autorės – moterys. Vienos iš jų – M. Našlėnaitės eilėraštis sutapo su mano nuotaika. Apsidžiaugiau aptikusi šias eilutes:

Gražios kada laimingos
Nors be galo trapios
Savimi didžiuojamės
Nes moterys mes esam.

Gražios, kada džiaugiamės
Šypsos lūpos, akys
O kaip norim būti
Į žvaigždes panašios.

Gražios, kad liūdime
Kai išduotos kenčiame
Kai atrodom vienišos
Vėl save atrandame.

Gražios, kada verkiame
Įžeistos spalvų nematom
Kai skriaudas atleidžiame
Be žodžių tai pasakom.

Gražios…plaukuose pirmas sidabras
Būkim stiprūs, jei jėgų pristigtų
Nesušals nuo mūsų gerumo
Ledo gėlės šaltyje ant stiklo.

       Na, o vyrai - poetai taip pat įdomūs, pastabūs, jautrūs ir rašo – apie moteris ir joms. Kūrybos rinktinėje “Gyvenimo spalvos” norėta kuo plačiau atspindėti įvairių autorių kūrybinę veiklą, jų galimybes, rankdarbių gausą, saviveiklos kolektyvus.
       Manau, kad Jasiuliškių pensionato dienos užimto centro “Ąžuolas” veiklą Vidiškiuose labai vaizdžiai pristato tam skirti puslapiai. Juose su metraštininko tikslumu suminėti visi būrelių ir studijų lankytojai, spalvotos nuotraukos perteikia rankdarbių ir kūrybinių sumanymų žavesį. Stebiesi, kokie išradingi ir darbštūs yra žmonės ne tik Jasiuliškių pensionate, bet ir visoje Lietuvoje.
       Apie Jasiuliškių pensionato žmones, jų darbus ar veiklą pirmas įspūdis, kurį patyriau, pavarčiusi kūrybos rinktinę “Gyvenimo spalvos”, buvo toks: labai spalvingas almanachas, geros poligrafinės galimybės, daug nuotraukų, įtraukta daug žmonių, atspindėta jų kūryba.
       Vėliau, kelis kartus vartant leidinį, detaliau susipažįstant su individualia kūryba ir kiekvienu autoriumi, paviršutiniškas įspūdis pasipildė pastebėjimais ir supratimu, kaip jautriai, nuoširdžiai ruošė rinktinę jo sudarytojai ir autorė O. Jonaitienė ir jai talkinęs darbuotojų bei kūrinių autorių kolektyvas. Sudarytojai pasisekė įvairiapusiškai perteikti kūrybinę dvasią ir aplinką Jasiuliškių pensionate ir kiekvieną globotinį bei jo darbus parodyti su meile ir pasididžiavimu.
       Labai džiugu, kad leidinys atspindi tas bendražmogiškas nuotaikas, dėmesį, jautrumą, kuris padeda ir darbuotojams, ir patiems pensionato gyventojams. Toks leidinys tikrai puikiai atliks savo paskirtį – bus gražus reprezentacinis Jasiuliškių metraštis ir nuostabus jų ryškiausių, kūrybingiausių globotinių saviraiškos albumas.

Kaip margiausią vitražą
Dėliojam dienas –
Jas, tarsi žvakę,
Saugojam nuo vėjo.
(Iš R. Mulevičienės eilėraščio “Mano dienos”)

Džiaugiamės Jūsų pirmojo leidinio sėkme, linkim naujų idėjų, sumanymų ir meilės.

Irma Barauskaitė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2005, Nr.1/27