Greis – auka, žudikė, pamišėlė?

       Keturiasdešimtojo gimtadienio proga draugė padovanojo knygą “Greis”, išleistą leidykloje “Tyto alba”, 1999. Jos autorė – Margaret Atwood labai garsi Kanadoje: įsteigė Kanados rašytojų sąjungą, avangardistinę leidyklą House of Anansi Press, išleido trisdešimt keturias prozos, poezijos bei eseistikos knygas.
       Margaret Atwood stilius lengvas ir knyga man labai patiko. Nors rašoma, kad knyga apie jauną žmogžudę Greis, turėjusią vos 16 metų, nuteistą iki gyvos galvos – tai tikrų tikriausia psichologinė drama su daugybe siužetų. Smalsu skaityti, kaip jaunas psichiatras, Simonas Džordanas, bando išsiaiškinti, kas yra Greis – auka, žudikė, pamišėlė ar amnezija serganti ligonė. Jis taiko psichoanalizės metodą {tuomet tai buvo naujovė}, prašo Greis pasakoti apie savo gyvenimą viską, kas tik jai ateis į galvą. Simonas kruopščiai viską užsirašinėja, be to, jis neša visokias daržoves ir tikisi interpretacijų (bet Greis – gudruolė, visų minčių ji niekam nepasakoja). Mes, sykiu su psichiatru, sužinome apie Greis gyvenimą nuo pat vaikystės. (Sakyčiau, knyga ne apie žmogžudę, o apie Greis gyvenimą). Taip pat ir apie Simono Džordano gyvenimą su įvairiomis peripetijomis. Taip ir nesupratau, ar Greis su senu pažįstamu Džeremija, kuris pasivadino daktaru Džeromu Diuponu, suvaidino transą hipnozės seanse, ar ne? To nesuprato ir daktaras Simonas, o Džeremija dažnai rodydavo triukus, į transą įstumdavo ir minią žmonių, užsiiminėjo viskuo, taip pat ir magija. Jaunasis daktaras susirašinėjo su patyrusiais psichiatrais, su teisėju, su savo motina. Knygoje pateikta daug epistoliarinio žanro kūrinių, taip pat ir poezijos. Įdomūs gydytojų psichiatrų- medicinos daktaro Semiuelio Benerlingo, daktaro Vorkmaro laiškai.
       1860-1900 metais psichiatrijos ligoninės vadintos pamišėlių namais, o gydymo būdai (Kanadoje, JAV) buvo tokie – tramdomieji marškiniai, kūno bausmės, dažniausiai –plakimas rykštėmis, nuosekli dieta, t.y. badavimas, taurės ir kraujo nuleidimas. Galime dabar tik džiaugtis visokiomis “terapijomis”: meno, muzikos, poezijos ir t.t.
       Greis visai nepanaši į psichikos ligonę, nors jai būna isterijos priepuoliai. Autorė atskleidžia Greis, kaip logiškai, protingai mąstančią, darbščią moterį (rankomis siuvančią, adančią visus drabužius jau nuo ketverių metukų ir labai gražiai!), kuriai po 30 kalinimo metų pasiseka išeiti laisvėn ir ištekėti už jaunystės meilės.
       Knygos pabaigoje pabrėžiama, jog tai – grožinės literatūros kūrinys, nors autorė rėmėsi tikrais faktais, tikromis pavardėmis.
Man knyga paliko labai gerą įspūdį. Gydytoja Danguolė Survilaitė “prisipsichiatrina” darbe, bet visvien skaito knygas apie psichikos ligomis sergančius žmones. Įdomu, ar kuo nors sužavėtų daktarę ši knyga?

Lolita Dembinskienė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2005, Nr.3/29