Kas tas Coelho?

       Coelho... Coelho... kas tas Coelho? Tariasi “Koeljo”, visi tik ir šneka apie tą vieną iš šiuo metu skaitomiausių rašytojų. Deja, nebuvau skaičiusi nė vienos jo knygos, nieko nežinojau apie šį rašytoją, tik girdėjau kelių jo knygų pavadinimus (pavyzdžiui, “Alchemikas”), kol jauna kolegė atsitiktinai nepakišo “Veronika ryžtasi mirti”. Knyga neišvaizdi, mažutė, viršelyje “išplaukęs” paveikslas – mergina su dviguba burna (taip ir nesupratau, ar tai – spaustuvės brokas, ar tyčia siekta tokio efekto). Tuo labiau, kad knyga pabaigoje anotuota dviem sakiniais: “Jauna graži mergina turi viską, kad būtų laiminga, bet nusprendžia nusižudyti. Atsigavusi ligoninėje, suvokia daugybę dalykų, apie kuriuos anksčiau negalvojo”.
       Jau po kelių puslapių savęs klausinėjau, ar tas Coelho kartais nesąs psichikos ligonis. Autorius pats veikia kaip vienas iš epizodinių veikėjų (“...jis pats buvo uždarytas į vieną prieglaudą arba psichiatrijos ligoninę, kaip dažniau vadinamos šios gydymo įstaigos. Ir ne vieną, bet tris kartus: 1965, 1966 ir 1967 metais. Vieta – privatūs Dr.Eirašo poilsio namai Rio de Žaneire. Kodėl buvo uždarytas, dar ir šiandien jam pačiam neaišku; gal tėvus išmušė iš vėžių keista jo elgsena: čia jis buvo drovus, čia ekstravertiškas, arba gal jo noras tapti menininku – visiems šeimos nariams atrodė, kad tai tiesus kelias, vedantis į mirtį skurde.”). Be to, knyga pasirodė sudėta iš kelių psichiatrijos ligoninės gyventojų istorijų, kurios šiaip jau psichiatrui ir taip yra nusibodusios. Čia ir savižudybės atvejis, ir depresija (su jos kilmės mechanizmu), panikos priepuoliai, šizofrenija, astralinės kelionės (psichiatrams daugiau panašios į oneiroidines būsenas), insulino terapija (su visa jo taikymo istorija) ir elektros traukulių terapija (gydytojas kantriai pataiso, kai ligonė procedūrą pavadina “elektros šoku”), keistas psichiatras su savo atradimu – “vitrioliu”, išgydančiu psichikos ligas bei “kruvinąja psichoterapija”, išgydžiusia Veroniką, ir organizacija, panaši į mūsų Klubą, vadinama Brolybe, kurioje galima “kontroliuoti savo beprotybę” (apie Brolybę autorius kalba labai ironiškai). Gydytojo asmeniu Coelho demonstruoja savo išprusimą, pasakodamas apie Florencijos laikrodį, bei gana klampiai apie spausdinimo mašinėlės išradimą, kas man pasirodė visai nereikalinga.
       Manęs ši knyga “neužkabino”. Iš esmės viskas parašyta teisingai, kiek beletrizuotai (kad skaitytojams būtų įdomiau). Bet tokios istorijos – mūsų kasdienė duona. Man pasirodė, kad knyga gana banali, lyg ir vadovas po psichiatrijos ligoninę, nors gal nesusidūrusiems su tuo skaitytojams – tai egzotika, kaip man – Afrika ar Tibetas. Neradau knygoje to, kas verčia mąstyti ir kelti sau svarbius egzistencijos klausimus. Tiesa, tokios buvo ir kitos pastaruoju metu skaitytos knygos apie psichiatrijos ligonines ir jų pacientus.
       Nepatiko ir teiginys: “Visi, vienaip ar kitaip, esame pamišę”. O kaipgi pasiteisinti pamišėliams? Kad visi tokie.
       Knygą man buvo įdomiau skaityti daugiausia dėl Slovėnijos ir Liublijanos aprašymo. Ne taip seniai ten teko būti, taigi skaitant prieš akis vėl iškilo ir Trys tiltai per Liublijanicos upę, ir poeto Prešereno paminklas, jo meilės istorija, ir Bledo ežeras. Galvojau: iš kur tas brazilas Coelho taip gerai žino Slovėniją, jos politines aktualijas (“viena iš penkių respublikų, atsiradusių padalijus buvusią Jugoslaviją”... “kariavo tik vienuolika dienų”...), gal yra ten gyvenęs? Gaila, kad man neteko būti knygoje aprašytoje Viletėje (“Viletė – garsus ir baisus beprotnamis, veikiantis nuo 1991-ųjų – šalies nepriklausomybės paskelbimo metų”).
       Užtat dar kartą įsitikinau, koks naudingas šiai laikais internetas! Iš ten teko pasisemti trūkstamų žinių. Pasirodo, Coelho tikrai buvo psichiatrijos ligoninėje. Kaip jis sako savo interviu: “Ligoninėje buvau tris kartus: pirmiausia 20 dienų, paskui du kartus po du mėnesius. Pirmą kartą man pasakė, kad tik darys tyrimus, bet vietoje seselė iš karto parodė mano palatą. Ji pasakė, kad aš turiu “keistų idėjų” ir turėsiu kurį laiką pasilikti. Pabėgau iš ligoninės, bet buvau pagautas ir antrą kartą sugrąžintas jau jėga. Jei iš pradžių buvau drovus vaikinukas, sėdėjau namuose ir knygas skaitydavau, tai po paleidimo pagalvojau: “Iš manęs padarėte beprotį, gerai, tai aš toks ir būsiu”. Iki nakties trindavausi gatvėje, gėriau alų, su draugais rengdavome automobilių lenktynes. Manyje pabudo maišto geismas, kovojau už savo erdvę gyvenime. Vėl buvau įkištas į ligoninę.” Žurnalistui paklausus: Ar Brazilijoje įstatymai leidžia daryti tokius dalykus?, Coelho atsakė: “Įstatymas buvo pakeistas tik pernai, po “Veronikos” pasirodymo*..., nors jau dešimt metų dėl to diskutuota Kongrese. Žinau, kad mano knyga padarė įtaką ir tai mane labai džiugina. Anksčiau užteko gydytojo diagnozės, tokio namų gydytojo, kad žmogų uždarytų ligoninėje. Gydytoją buvo galima nupirkti, sakysim, užsinorėjus skirtis. Visada buvo galima pasakyti, kad kieno nors elgesys pavojingas aplinkiniams. Dabar už tai atsako ypatingas, valstybės išlaikomas gydytojas.”
       Štai jums ir teisių gynimas. Dar Coelho priduria, kad ligoninė jam “nebuvo baisus išgyvenimas, nes už jo slėpėsi tėvų meilė”. Kad taip galvotų visi pacientai!
       Nors Coelho tai ir neigia, iš interviu supratau, kad tai – tikrai autobiografinis romanas. Coelho save pavaizdavo tris kartus: tiesiogiai savo tikru vardu, kaip Veronik ir kaip Eduardą (ambasadoriaus sūnų, iš kurio tėvai daug tikėjosi, o jis pasuko menininko keliu – norėjo nutapyti rojaus vizijas). Tikriausiai, pažintį su šiuo žymiu brazilų rašytoju pradėjau ne nuo pačios geriausios jo knygos.

Danguolė Survilaitė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2005, Nr.3/29

*Knyga parašyta 1998 m.