Ką moteris gali išsakyti savo eilėmis

       2004 metų pabaigoje Kauno moterų su psichikos negalia klubas “Bičiulės” atsiuntė mūsų Klubui savo moterų eilėraščių rinktinę “Dešimt žingsnių”. Atrodo, ką dar galima pasakyti apie šias eiles šalia profesionalių, ir kartu šiltų lietuvių kalbos mokytojos, metodininkės M.Gustaitienės įžanginių žodžių? Galėčiau nebent iš dalies papriekaištauti, jog per daug akcentuojama moteriškų išgyvenimų tematika. Aptikau šiose eilėse ne vien moteriškus lūkesčius ir jausmus, išgyvenimus ir svajones, ne vien moteriškas temas, pro-blemas ir motyvus, kaip pabrėžiama įžangoje, nors kartkartėmis atskirų autorių eilėse atrandu ir kitų “krantų” (J.Ancevičienės, J.Seniūnienės, Editos M.). Bet koks tikras menas nėra vien vyriškas ar moteriškas, jis yra arba jo nesama. Taip ir eilės. Kauno moterų eilėse apstu bendražmogiškų apmąstymų apie gyvenimo prasmę, vietą jame, ateitį, dažnokai kankinančią realybę ir tai būdinga tiek vyrų, tiek moterų kūrybai. Taigi šia prasme aš linkusi praplėsti įžangoje pateiktą kauniečių eilių temų skalę.
       Pagrįsdama mintį apie eilėse išsakytų temų bei minčių turtingumą, norėčiau pacituoti keletą autorių. Pradžiai šias eiles: “Ten žvaigždės ryškesnės / Ir mėnuo kitoks, / Ten nežengia pėdos žmogaus, / Tik aš pasiklydus einu, / Bet veltui klajonės–/ Neatrasto nieko nėra: / Ir žvaigždės tos pačios, / Ir mėnuo ten pat.” – rašo Vaiva Balsytė (Kristina Sinkevičiūtė). Arba kitame šios autorės eilėraštyje – “Sakykit, ar nepanašūs mes / Į juos, tuos juodus, rusvus, / Blizgančius, kampuotus, / Apvalius, mažus ir didelius akmenis, / Kai būnam vieniši, išduoti, / Užmiršti ir apleisti?” Šios autorės eilėraščiai tarsi filosofiniai etiudai, kuriuos skaitytum ir skaitytum, cituotum ir cituotum: “Kai lakštingalai šalta, / Ji čiulba,/ Giesmė – jos šiluma...”, “Gyvenam čia, dabar / Nenorim būti pranašais. Juk lemta dingti...”.
       Trumputės, bet taip pat prasmingos Egidijos Boguckaitės eilės: “ O Viešpatie, suteik dar vieną šansą – / Gal paskutinį, gal dar ne – / Gyvenimą po trupinėlį semti, / Įkvėpti visa krūtine”, arba – “Gyvenimą susirinkau į saują / Ir išbarsčiau”.
       Paprastai, “arčiau prie žemės“, bet jokiu būdu ne prastai eiliuoja Jonita, jos “Atleidimas”, manau, artimas ne vieno širdžiai: “Per vieną dieną – / Dešimt metų pasenau. / Per vieną naktį – / Šimtą kartų pražilau, / O kai atėjęs / Vėl širdin žvelgei –/ Atleidau viską, nors / Atleisti neprašei.”
       “Pavasarį jauti, / O vėtros rudeninės – ten, kur tu, / Skaidrina liūdesį, / Vėl nešantį vienatvę, o kartu – / Troškimą begalybės, plūstančios / Į tavo tylią naktį” –sako Emanuela Larga. Šios neabejotinai įvairiapusiškai talentingos ir be galo trapios moters pirmojoje tapybos darbų parodoje Kaune teko dalyvauti kartu su kitais klubo nariais 1997 m. “Bičiulių” klubo kvietimu.
       Manau, jog pakaks citatų tam, kad susidomėtumėte šia knyga, kad ją perskaitytumėte. Joje tikrai yra ką paskaityti ir vyrams, ir moterims. Gali būti, iš penkiolikos autorių pasirinksite kitų eiles kaip artimas savo širdžiai, kiekvieno eilinio skaitytojo širdžiai, kokia esu aš pati, ir visai natūralu, jog kitaip jas gali vertinti profesionalai.
       Viena aišku: eilės šioje knygoje nenusileidžia sveikųjų poezijai. Todėl man nesuprantama, kodėl reikėjo ją pristatyti kaip turinčių psichikos negalią klubo narių eiles, tokiu būdu vėlgi atribojant šių autorių eiles nuo kitų, šįkart sveikųjų poezijos, uždedant “stigmos” ženklą ir, sakyčiau, nusavinant autorystę, nes autorėms tenka rinktis pseudonimus arba nurodyti tik vardus. Kebloka knygos gale, pristatant autores, aprašyti anoniminio autoriaus biografiją, nesuteikiama autorėms pilnatviško džiaugsmo pasidalinti savo knyga su pažįstamais ar ir nepažystamais gerbėjais. Ir dar vienas akmenėlis į leidėjų daržą. Paėmusi į rankas knygą pirmą kartą, buvau suintriguota pavadinimo, galvoju sau, kas gi tie “Dešimt žingsnių”? Pasirodo, taip knyga pavadinta klubo dešimtmečiui paminėti. Išeina, kad knyga siekiama ne klubo narių poeziją paviešinti, o klubą reklamuoti. Mano supratimu, tai nėra etiška. Ir nors labai mielos pačios eilės, vėlgi noriu išsakyti dar kitą abejonę, būtent – dėl įžangos anglų kalba reikalingumo. Tai ne fotografijų ar kitų meno reprodukcijų leidinys, kuriame pateiktas tekstas ar komentarai kita kalba yra pagalbinis būdas suvokti šių kūrinių esmę. Pačių eilėraščių užsienietis neperskaitys ir nesuvoks, kokią įžangą beparašytum, todėl tada reikia išversti į kitą kalbą ir pačias eiles. Matyt, taip bandyta įtikti knygai paramą skyrusiai labdaros organizacijai iš Londono “Hamlet Trust”, taip pat panaudoti tarptautinei klubo reklamai, bet man tokia dvikalbystė iš kauniečių pusės tikrai buvo netikėta ir, ko tuo buvo siekta, nepriimtina. Poligrafine prasme knyga labai patraukli, pagyvinta vaizdžiomis ir kokybiškomis klubo narių tapybos darbų iliustracijomis.

Zina Samsanavičiūtė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2005, Nr.1/27