Dar viena psichikos neįgaliųjų poezijos knyga

      Kai man Klubo pirmininkė davė Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos narių poezijos almanachą „Amžina žvaigždės paslaptis“, sudarytą ir redaguotą profesionalaus rašytojo Jono Mačiukevičiaus, apsidžiaugiau, manydama, jog tai bus verta dėmesio knyga. Verta dėl to, kad tokia didelė organizacija lyg ir, savaime aišku, turi pakankamai daug talentingai rašančių, be to, profesionalas rašytojas, sudarydamas rinktinę, geriau nei
kas kitas „atsijos“ nevykusius paeiliavimus.
Perskaičiusi knygą ir – kaip įpratusi – skrupulingai, net ne vieną kartą, taip pat nepraleisdama ir sudarytojo įžanginio žodžio – likau ne tik apvilta, bet greičiau papiktinta. Iš pradžių maniau nieko nerašyti apie šią knygą, nes kam gi patinka nemaloni tiesa. Pagaliau apsisprendžiau rašyti, kad apginčiau daugumą tikrai talentingų psichikos neįgaliųjų, kurių poezijos knygos buvo išleistos nepriklausomybės metais.
Pats sudarytojas įžangoje rašo: „Sutrikusios psichikos žmonių kūryba gali nustebinti. Ši knyga nėra poezijos gurmanams, jos negalima vertinti ir kaip meno reiškinio“. Kaip galima nuvokti iš aptakių sudarytojo frazių, knyga yra, jo nuomone, reikšminga kaip psichikos neįgaliųjų teisių išraiška, kaip būdas supažindinti juos su visuomene.
Vadovaudamasis tokiomis savo paskatomis sudarytojas padarė greičiau žalą, o ne naudą psichikos neįgaliesiems. Iš tikro knygoje iš keturiasdešimt trejų, gal keturių ar penkių autorių kūrybą galima pavadinti poezija. Visi kiti – tikrai ne meno reiškiniai.
Patys spręskite:„Tavo akys kaip gėlės,/ Į dangų žvelgia žvaigždėtą naktį,/ Tavo rankos drebėt pradėjo,/ Kai tu segioji man diržo sagtį.“
Arba kitas: „Petras iš ankstyvo ryto/ Į miškelį kviečia Zitą,/ Eis abu kartu grybauti,/ Nori meilės paragauti.“
Prie jų dera ir šis: „Kai esi draugų būry,/ Jautiesi tarsi kelio vidury,/ Kurio gale Amžinas Rūmas/ Čia nesvarbu, koks tas tavo neįgalumas./ Tikėkim mokslo pažanga/ Tikėkim ištiesta ranka./ Išsikapstysim iš ligų,/ Iš savo amžinų vargų.“
Taip tokia „kūryba“ tikrai gali nustebinti ir neskaičiusius kitos psichikos neįgaliųjų poezijos, gali sudaryti apie neįgaliuosius nuomonę kaip apie praradusius dar ir talentą rašyti. Norėčiau tikėti, jog sudarytojas nebuvo susipažinęs su spausdinta psichikos neįgaliųjų poezija: mūsų Klubo rinktine „Vėjo malūnai“, „Kūlgrindos“ klubo – „Vasarynas“, Kauno „Bičiulių“ – „Dešimt žingsnių“, taip pat su daugeliu kitų psichikos neįgaliųjų knygų. Tik taip paaiškintinas toks apibendrintas psichikos neįgaliųjų poezijos nuvertinimas. Yra, gerb.J.Mačiukevičiau, ir psichikos neįgaliųjų eilių, tinkamų ir poezijos gurmanams. Vertėtų paskaityti ir Valdemaro Kukulo įžanginį straipsnį „Vėjo malūnams“, kuriame jis kelia neįgaliesiems autoriams tokius pat reikalavimus kaip ir sveikiesiems. Ir dėl šito aš jam pritariu – tik prilygdami arba ir lenkdami savo kūryba sveikuosius, mes galėsime įsilieti į visuomenę, ir ne iš gailesčio, o tikrai to nusipelnę. Sunkus likimas, bet pakeliamas.

Per vaivorykštes proto,
Per gaisrą jausmų
Likimą kuprotą
Panešt vos galiu.
Skruzdėlyte ropoju
Į Gyvenimo medį,
Lieka pėdsakai kojų
Ir mintys sudegę.
Ligi pat viršūnėlių
Ateitim jis šakojas,
Ir kryžiaus šešėliu
Horizontą užkloja.
Per vaivorykštes proto,
Per gaisrą jausmų
Likimą kuprotą
Lyg žvaigždę nešu.
B.Puzinas „Amžina žvaigždės paslaptis“.

Zina Samsanavičiūtė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2006, Nr.1/31