Išsaugoti savo angelus

       Ak, tos jaunos kolegės! Egzaltuotos, mylinčios psichiatriją, dar nejaučiančios tavyje sau konkurentės, norinčios nuoširdžiai pasidalinti savo mintimis, žiniomis, knygomis! Ir vėl šią knygą man „pakišo“ jauna kolegė. Nieko nuostabaus, kad per tuos darbus nuo literatūros atsilikau.
       Einar’o Mar’o Gudmundsson’o knyga „Visatos angelai“ parašyta 1994 m., lietuviškai pasirodė 1996 m. Perskaičiau ją tik 2005 m. pabaigoje. Einar’as Mar’as Gudmundsson’as – Islandijos rašytojas, gimęs 1954 m. Kaip rašoma anotacijoje, jis debiutavo kaip poetas 1981 m. Savo tautiečių numylėtiniu jis tapo jau po pirmojo romano, o iš viso parašė apie 10 knygų. Pagal du Gudmundsson’o scenarijus buvo pastatyti filmai, vienas iš jų („Gamtos vaikai“) buvo pristatytas „Oskarui“. Už knygą „Visatos angelai“ 1995 m. rašytojas buvo apdovanotas Šiaurės kraštų Tarybos premija ir tapo populiariausiu Islandijos rašytoju. Rašytojas prisipažįsta, kad knygoje rašo apie savo brolį Palmį– psichikos ligonį, o tai autoriui visą laiką kėlė nerimą.
       Teatleidžia man jauna kolegė, kad ir vėl negaliu pasidalinti su ja jos egzaltacija dėl šios knygos: lyg ir turėčiau jaustis nedėkinga, kad ji man neša ir neša jai patikusias knygas, o aš ją nuviliu – nesižaviu taip, kaip ji. Galiu teisintis dideliu amžiaus skirtumu. Ši knyga man taipogi nepatiko. Sunku pasakyti iš karto kodėl.
       Knyga susideda iš dviejų dalių: „Visatos angelai“ ir „Klajojantys šešėliai“. Ji parašyta kaip graudžiai juokingi, padriki ligonio prisiminimai, į kuriuos įpinami taiklūs pastebėjimai. Ligonis lyg ir stebi iš šalies savo gimimą, gyvenimą ir savižudybę. Jis pasakoja apie savo senelius, tėvus („Domėjimąsi genealogija aš aiškinu medžių stygiumi šalyje. Kadangi medžių reta, žmonės linksta prie giminės medžių ir suranda savo mišką tarp protėvių.“), ligoninėje sutiktų ligonių istorijas, sarkastiškai ieško analogijų tarp savęs ir politinių įvykių: savo gimimo ir Islandijos įstojimo į NATO (matyt, autorius nepriklauso NATO šalininkams – lygina pasaulį su ligoniu, įvilktu į tramdomuosius marškinius), psichikos ligonio savijautos ir Berlyno sienos („Ši siena gali sugriūti, bet sienos tarp manęs ir pasaulio niekada nesugrius, jos stovi tvirtos ir nepajudinamos, nors nematomos plika akimi.“). Iš ligonio pasakojimų iškyla sena baisi psichiatrijos ligoninė (“kuri dunkso it milžiniškas rūmas prie jūros“), kur kankinami ligoniai (ta citata viršuje – iš tikrųjų apie bloga darančius gydytojus ir gerus sanitarus), beatodairiškai šeriami vaistais („Dabar Velykos, daug personalo atostogauja... ir kad ligoniai būtų ramūs, mes turime duoti jiems vaistų, nes kitaip negalėtume ramiai dirbti.“)
       Autorius rašo ligonio vardu, lyg ir jo gaili, o bendras įspūdis toks: vargšo nesuprasto kvailelio nuotykiai, kartais žygiai „su polėkiu“. Ligonį turėtų sergėti angelai, bet jis jų neišsaugojo (“Jie jau seniai nupuolė ant žemės ir klaidžioja pakirstais sparnais šio paslaptingo namo koridoriais, kur dienos juda lėtai slenkančioje tuštumoje, nes viskas yra išnykę, sudegę ar prarasta.”).
       Galvojau, kaip išsaugoti tuos angelus; kaip tai padaryti – receptų nėra. Gal mums tai ir negresia – mes neturime mus saugančių angelų, gal mums jų paprasčiausiai nereikia, nes mes visada žinome, kas yra tikra, o kas – ne (“Tačiau mes, gulintys ligoninėse ir stumiantys dienas įvairiose įstaigose, negalime nieko atsakyti, kai mūsų mintys neatliepia tikrovės, nes mūsų pasaulyje kiti yra teisūs ir žino, kas teisinga, o kas klaidinga.“). Kaip pastebėjau, šiaurės šalyse daug rašoma knygų, kuriose atsispindi keisti išgyvenimai, sąmonės ir pasąmonės konfliktai, vaizduojamos patologiškos asmenybės, ir net tiesiog psichiatrijos problemos. Matyt, tai buvo dar ir iki Ibseno, Strindbergo, ir tęsiasi po jų (tiek gerai su Skandinavijos šalių literatūra susipažinusi nesu). Be to, Islandijoje, kur gyvena tik apie 250 tūkst. gyventojų, yra 25 proc. psichikos ligonių. (Tą žinau tikrai, nes per GAMIAN’o renginius tenka bendrauti su Islandijos atstovu, ir jis tai pasakojo. Galvojau tai kaip nors susieti su šiaurės klimatu ar poliarine naktimi, bet, pasirodo, ir Turkijoje psichikos ligonių labai daug – 17,2 proc.).
       Skaitydama vieną po kitos apie psichikos ligonius tokias knygas (kad ir grožines), kuriose daug pesimizmo, nevilties, veju nuo savęs mintį, kurią šioje knygoje išsakė pagrindinis knygos veikėjas: “Jei Dievas nėra miręs, tai jis blogai girdi ir yra aklas.”

Danguolė Survilaitė
„Klubo 13 ir Ko žinios“, 2005, Nr.4/30