Meno terapija>> Straipsniai

Menas padeda išsiveržti iš ligos (A. Zinkuvienė, "Respublika", 2007 10 15) skaityti>>

„Rūbai į sveikatą“ (M. Nemanytė, "Klubo "13 ir Ko" žinios", 2007 m., Nr.3/37) skaityti>>. Lankstinukas (1,2)

Menas ir psichikos sveikata (E. Mažonas, "Klubo "13 ir Ko" žinios", 2007 m., Nr.2/36) skaityti>>

Profanai iš pogrindžio (Danguolė Survilaitė, "Psichiatrijos žinios", 2007 m., Nr.2/44) skaityti>>

Ką gali atskleisti psichikos ligonių piešiniai (Natalija Voronaja, "Lietuvos medicinos kronika", 2007 05 30, Nr.7) skaityti>>

Pacientų kūryba - menas, meno terapija ar jų profanacija? (D. Survilaitė, "Psichiatrijos žinios", 2006 m., Nr.4/41) skaityti>>>

Menai Kretoje (D. Survilaitė, "Psichiatrijos žinios", 2006 m., Nr.1/38) skaityti>>>

Simpoziumas. Balandžio I-oji: kūrybiniai pokštai? (E. Mažonas) skaityti>>>

Spalvos ir formos pacientų veltiniuose (M. Nemanytė) skaityti>>>

Neaustinės tekstilės technikos - kamšybos - taikymas psichikos sutrikimų gydymui ir reabilitacijai (N.Goštautaitė Midttun, E.G. Bogdanienė, "Psichiatrijos žinios", 2005 m., Nr.4/35) skaityti>>>

Genialumas, liga ir meno terapija (D. Survilaitė)

      Visi vaikai piešia. Kažin, ar dažnai jie pajunta ypatingą impulsą kurti ir imasi to patys. Darželyje, mokykloje visi skatinami imti į rankas pieštukus, flomasterius, dažus ir raginami piešti. Tradiciškai mokytojai pakoreguoja vaiko spalvų pasirinkimą: saulė - geltona, dangus - mėlynas, medžiai - žali. Deja, vėliau iš visų piešusių vaikų išauga labai nedaug menininkų. Vienas mano pacientas - grafikas, kilęs iš kaimo ir neturėjęs giminėje menininkų, vadinasi, neturėjęs iš ko išmokti piešimo, - pasakojo, kad, kiek atsimena, piešęs visur: pagaliuku ant smėlio, anglimi ant sienų, ant visokių popieriaus skiautelių.
       Suprantama, genijum reikia gimti, bet man atrodo, kad kiekvieną suaugusį žmogų galima išmokyti gerai piešti ir netgi kurti originalius darbus. Tuo tarpu muzikai reikia įgimtų sugebėjimų (klausos, balso, ritmo pajautimo), kurių neišmoksi. Paprastai suaugusieji vengia piešti, tvirtindami, kad nemoka, o dainuoti kažkodėl nevengia.
       Psichikos liga susirgusį asmenį įkalbėti piešti žymiai lengviau. Kas atsitinka? Gal nebeveikia visuomenės "cenzūra": "nemoki - ir nepiešk"? Vyrauja požiūris, kad menininkams ir kitiems žmonėms, neverbaliniu būdu (ne žodžiais) reiškiantiems savo mintis, jausmus, - "ne visiškai gerai su protu". O kai susergi, aplanko mintys: "Jei galiu būti Dievas, kodėl negaliu būti menininkas?" Skaityti toliau>>>